„Mistiniai“ seniūnaičiai [Aš][Miestas]

Bevartant Vietos savivaldos įstatymą akys užkliuvo už Aštuntojo skirsnio, pavadinto „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“. Jau ilgą laiką mane kamuoja mintys, kad savivaldybė Lietuvoje yra viso labo popietinė sąvoka. Savo kieme ar savo rajone bendruomenės realiai neturi jokios valdžios ir negali tvarkytis pagal savo poreikius. Taigi žiūrim, ką turim. Įstatymo 33 str. 1 dalyje rašoma:

„Iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos. Seniūnaitijų sudarymo projektą rengia seniūnas ir teikia savivaldybės administracijos direktoriui. Šį projektą tvirtina savivaldybės taryba savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu.“

Jau įdomu. Nutariu paskambinti į savo seniūniją (Verkių) ir pasiteirauti, ar yra sudarytos seniūnaitijos. Atkreipiu dėmesį, kad šis įstatymas įsigaliojęs 2008 m. spalio 1 d. Skambinu seniūno padėjėjai.
Pirmas skambutis. Seniūno padėjėja.
Atsiliepusi moteriškė stipriai sutrinka, kai paklausiu, ar Verkių seniūnija jau sudariusi ir pateikusi Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriui seniūnaitijų planą. Pasiūlo kreiptis į seniūną. Iš tikrųjų nieko kito ir nesitikėjau. Ką gi, skambinu seniūnui.
Antras skambutis. Seniūnas.
Ragelį pakelia senas vilkas. Gudrus. Paklaustas, ar seniūnaitijų projektas jau pateiktas, iškart atšauna, kad nė viena seniūnija Vilniaus mieste nėra pateikusi planų. Esą, miesto Taryba nepatvirtinusi tvarkos. Sakau, man neįdomu, noriu būti seniūnaičiu. Bet juk pinigų nemokės, atkerta seniūnas. Ne, vis tiek noriu būti seniūnaičiu – su botagu varinėsiu pijokus nuo parduotuvės prieigų (su kolegomis nusprendėme, kad tai – seniūnaičio funkcija), neatlyžtu aš. Seniūnas ir toliau mala dainelę, kad jis ne vienintelis, kad niekas planų nepateikęs, kad aš atsiųsčiau savo kontaktus, nes jiems patinka iniciatyvūs žmonės. Atsisveikinu ir dar jam bekalbant dedu ragelį.
Trečias skambutis ir pokalbis. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius.
Paskambinu į savivaldybę, mane nukreipia į administracijos direktoriaus priimamąjį. Gaila, tačiau niekas nepakelia ragelio. Tačiau vakare nusišypso laimė su administracijos direktoriumi pakalbėti gyvai. Esame bičiuliai. Taigi išdėstau savo reikalą ir klausiu, kokia gi situacija su tomis seniūnaitijomis. Atsakymas, švelniai tariant, sukelia šypseną. Savivaldybės taryba nusprendė, kad įstatymo nuostatos netinka Vilniui, todėl įstatymo neįgyvendiname, sako jis. Ho-ho-ho, nuo kada savivaldybių tarybos sprendžia, ar taikyti įstatymą, ar ne (kai jame nėra numatyta pasirinkimo galimybė)? Visgi, po akimirkos direktorius susigriebia, prisimena, kad jau buvo paklausimas iš kažkokios institucijos dėl įstatymo nuostatų nevykdymo ir sako, kad jau pradės šį reikalą „judinti“. Pats laikas – praėjo tik 1,5 metų.