2010 m. spalio 22 d., penktadienis

Lietuviško elgesio norma - chamizmas [Valstybė]


Netylant kalboms apie tai, kaip gi Lietuvoje bloga gyventi, kokie nekompetentingi žmonės valdo mūsų šalį, kokia disproporcija egzistuoja tarp darbo užmokesčio ir kainų, o galų gale - koks Lietuvoje prastas oras, norėčiau pakalbėti apie dar vieną neigiamą, mūsų šalyje itin paplitusį, reiškinį. Tai savotiška akiplėšiškumo, įžūlumo, savanaudiškumo ir abejingumo aplinkiniams forma. Bandant parinkti tinkantį žodį, iš galvos niekaip neiškrenta viena sąvoka – „chamizmas“. Ji ne visai atitinka tai, apie ką rašau, tačiau yra artima.
Nenoriu remtis teoriniais pasamprotavimais, taip pat nekalbėsiu ir apie valdžioje esančių žmonių elgesį bei moralinius principus – tai jau visai kita tema (beje, pakankamai išsemta). Geriau pakalbėsiu apie mūsų visuomenę, paprastus žmones. Savo pasakojimą iliustruojant kiekvienam artimais pavyzdžiais yra lengviau būti suprastam, tad parinkau keletą kasdienio lietuviško gyvenimo akimirkų, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.
Įsivaizduokite, stovite rytiniame automobilių kamštyje. Automobiliai vėžlio žingsniu juda vorele. Skuba visi, nors jūs manote, kad labiausiai skubate jūs. Kas, kad mirksi žalias šviesos signalas? Jūs vis tiek lendate į sankryžą, o užsidegus raudonam šviesoforo signalui blokuojate tuos, kurie turėtų važiuoti. Blizgančios akutės (ar tik ne kiaulės šeimos?) įsmeigtos į priekį, kažkiek svyla ausys, nes kiti vairuotojai jus keikia, bet jūs tik pasigarsinate savo radijo imtuvą. Kažkas bando rikiuotis į jūsų juostą, bet jūs pikdžiugiškai spaudžiate akseleratoriaus pedalą ir visomis išgalėmis blokuojate „išsišokėlį“ – tegul mąsto anksčiau! Ožys! Arba dar vienas, “topinis” – iš kiemo į kelią bando išsukti automobilis, bet juk pats kaltas, kad automobilį statosi kieme. Juk žinojo, kad bus sunku išsukti! Jūs, laimėjęs 2 metrus, blokuojate jį ir toliau stovite kamštyje.
Nemažai laiko teko važinėtis maršrutiniais taksi (tautoje žinomi kaip mikriukai). Keli perliukai. Įlipa išstypęs jaunuolis ir visa “katuške“ klausosi savo „aipuodo“. Kartu su juo muzikos priversti klausytis ir visi likę keleiviai, nes ilgšio ausys puikiai retransliuoja garsą, kuris, primenu, maksimaliai „užsuktas“. Bet gal ne visi mėgsta „progressive house“, „hard rock“ ar „minimal“ muzikos stilių? Arba vairuotojas, į autobusiuką „kemšantis“ tiek keleivių, kad paskutiniai sėdi vos ne jam ant kelių. Suprantamas noras uždirbti papildomą monetą, bet kaip keleivių komfortas ir saugumas?
Rinktinis mūsų visuomenės chamiškumo pavyzdys – vieno iš Vilniaus dienraščių vykdoma akcija, kuomet iš specialiai skirtų stovų, paaukojęs 1 Lt vaikų namams, gali pasiimti laikraštį. Dažną rytą tą laikraštį pasiimu ir visada į taupyklę metu 1 Lt, kuris nuskamba labai vienišai. Vieną rytą atlikau šiokį tokį stebėjimą. Taigi, prie laikraščių stovo prilekia gan padoriai atrodanti moteriškė, pagriebia 5-6 laikraščius ir lyg niekur nieko nužingsniuoja toliau. Ponia, ar nepamiršote susimokėti? Po kelių akimirkų, vos ne sankryžos viduryje, sustoja vienai iš ministerijų priklausantis automobilis, iššoka „šoferis“, pagriebia gerą šūsnį laikraščių ir nurūksta tolyn. Pone, ar nepamiršote susimokėti? Užrašas ant laikraščių dėžės labai aiškiai skelbia, kad „Paaukok 1 Lt vaikų namams IR laikraštį skaityk nemokamai“. Mano galva, nesumokėjęs pinigų tampi smulkiu vagiūkščiu. Tad klausiu savęs ir kitų – ar tokie žmonės gali kritikuoti kitus, valdžios ar verslo atstovus apšaukinėti vagimis? Kuo smirdi, tuo ir kitus tepi?
Dar man patinka laukti savo eilės prie gydytojo kabineto durų. Būtent šioje vietoje prieš akis vyksta tikrasis lietuviško chamizmo spektaklis. Viena mano bendradarbė nekaip jautėsi ir su talonėliu nuėjo pas šeimos gydytoją. Atėjus savo laiku prie durų laukė 2 žmonės. Vienas iš jų užėjo, išėjo. Bet tada ir prasidėjo – atsirado viena tetulė, kuriai „tik biuletenį užsidaryti“, antra, kuriai „tik parašą į kompensuojamų vaistų knygelę gauti“, trečia, kuri „akimirkai“. Kolegės kantrybė trūko, kai be didelių pasiaiškinimų į kabinetą įsmuko pagyvenusių „inteligentų“ pora (sena pažintis). Su širdgėlos ašaromis pravėrusi duris ir tiesiai šviesiai paklaususi, kodėl jau 2 valandas laukia savo eilės, buvo išvadinta nemandagiu jaunu žmogumi, nors ir pasiekė savo – po 10 minučių buvo priimta.
Visi šie pavyzdžiai yra paimti iš gyvenimo ir visiems mums iki skausmo pažįstami. Prisipažinkime, juk kartais patys taip elgėmės, ne visada norime ar prisimename, kad reikia pagalvoti apie kitus. Jei jus kažkas taip vynioja aplink pirštą, tas žmogus yra chamas. Jei jūs pats taip elgiatės, sąžinės graužatis užglaistoma „man reikėjo“, „aš skubėjau“, „aš to vertas“, „tam turiu teisę“.
Mano galva, pasisakymai ar straipsniai būna niekiniai, jei autorius tik iškelia problemą, bet nepasiūlo jos sprendimo būdų. Štai keletas idėjų, kaip guiti chamizmą iš mūsų visuomenės. Visų pirma, sena kaip pasaulis taisyklė – jei nori pakeisti tave supantį pasaulį, pradėk nuo savęs. Praleisk kitą automobilį, pagalvok apie aplinkinius (ar netrikdai/netrukdai jų savo elgesiu), pakelk kito numestą šiukšlę, nusišypsok nepažįstamiems žmonėms. Antras pasiūlymas – turėti vidinės drąsos ir ryžto duoti atkirtį žmonėms, kurie elgiasi chamiškai. Pasakyti tą jiems į akis, o dar geriau – kitiems žmonėms girdint. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tokia priemonė padaro teigiamą įtaką. Ignoruoti asmenis, kurie visuomenę paverčia savo įrankiu, kurių vienintelė gyvenimo prasmė – jų poreikių tenkinimas (apie tai kalba ir A. Guoga savo knygoje „Sėkmingos tautos idėja“). Turiu slaptą viltį, kad augant visuomenės sąmoningumo lygiui, laikantis universalių moralės principų, neišvengiamai keisis ir tai, ką mes (o gal jie patys save?) dabar vadiname „elitu“. Juk jie tėra mūsų atspindys – geriausi iš geriausių. O kol kas visiems kritikams ir Lietuvos problemų „ekspertams“ siūlau prisiminti seną lietuvišką patarlę – „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Lietuvos valdymo forma: „dedovščina“ [Aš][Valstybė]


Vikipedijoje pateikiamas toks termino „dedovščina“ paaiškinimas: „Dedovščina"(rus. дедовщина) – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis. "Dedovščina" tiesiogiai reiška „senių valdžia“ (rus. дед - 'senis').“
Šiame savo straipsnelyje kalbėsiu ne apie kariuomenę ir joje esančius nestatutinius santykius. Noriu pakalbėti apie savotišką „dedovščiną“, kuri apraizgiusi Lietuvą įvairiose srityse. Be kita ko, šį straipsnelį paskatino parašyti ir asmeninės patirtys bei iš jų padarytos išvados.
Susidaro įspūdis, kad "dedovščina“ klesti visur, kur bepasisuktum. Lietuvai išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų visi tikėjo nauja pradžia. Gaila tik, kad valdžioje liko tie patys veidai. Aš nieko prieš – patirtis yra viena iš savybių, prieš kurias pagarbiai lenkiu galvą, tačiau koja kojon čia žengia ir stagnacija. Įvairiose institucijose, valstybės įmonėse ir kitose įstaigose viršuje tūno apsamanoję aštuonkojai, kurie nenori pokyčių, naujų (efektyvesnių?) veiklos metodų, mąstymo „out of the box“. Kartais susidaro įspūdis, kad jie telaukia pensijos (o kas, jei iki jos dar 6 metai?). Būdamas jaunu specialistu turi uoliai bučiuoti jų čiuptuvus ir tikėtis, kad kada nors, kai jau pats būsi aštuonkojis, galėsi užimti jų vietą. Nereikia jokių naujovių, pasiūlymų, idėjų. Reikia nuolankai laukti. Tada būsi „patikimas kadras“ (kaip sako „seniai“, kai vykdai jų užgaidas – „toli eisi“). Bet gal reikėjo padaryti kaip Gruzijai, kur iš aukštų postų buvo pašalinti visi su sena sistema susiję kadrai (čia jau radikaliausias sprendimas)?
Užmeskime akį į mūsų politinių partijų stovyklą. Veidai ten nesikeičia metų metus. Nemaža dalis žmonių, kadencija iš kadencijos išrenkami į Seimą, jau pamiršę savo profesijas. Partijų sąrašų dešimtukuose kaskart išrikiuoti tie patys aštuonkojai. Retkarčiais į jų tarpą įsiterpia naujesnis veidas, bet tikroji situacija labai gerai atspindėta V. Briuverio straipsnyje „Žaliausi – tik kreivi medžiai“ (lrytas.lt, 2010-08-16). Jis vardina „jaunus politikus“: V. Adomėnas, V.Bacevičius, A.Bilotaitė, J.Urbanavičius, A.Šedžius, V.Gapšys, A.Mazuronis... Keli tarp aštuonkojų legiono. Ir dar su klaustuku – ar jauni, ar tikrai politikai ir ar tikrai vykę? Manau, kad galima drąsiai ištarti tris „ne“. Pats dalyvaudamas politinėje veikloje matau giliai įsišaknijusius „dedovščinos“ principus partijos viduje. Kaip dar kitaip galėčiau paaiškinti tokius argumentus, kaip antai „tu partijoje kelis metus, o aš – dešimt, tad prašau patylėti“, „jaunimas turėtų išnešioti lankstinukus už kandidatus – juk dirbame vienam tikslui“, „jaunuoliai, jus turėtų motyvuoti tai, kad jei gerai partijai, kada nors bus gerai ir jums“, „jaunuoli, kas čia profesorius – jūs ar Aš?“. Sugebėjimai, asmeninės savybės dažnai prilyginamos nuliui. Svarbu tas mistinis kapitalas – „stažas“ (na ir kas, kad žmogus nesudėlioja 7 žodžių į loginę sakinio struktūrą?) ir lojalumas. Ar toli važiuosim?
Ne ką geresnė situacija ir mūsų televizijoje. Turėjau keletą minčių dėl naujo televizijos projekto. Pakalbėjus su keliais žmonėmis iš televizijos verslo atsivėrė akys – ją visą „saujoje“ laiko skaisgiriai, krivickai, bartkai ir visi kiti „prodiuseriai“, kurie ir sprendžia, kokiu šlamštu maitins tautą per televizorių ekranus. Metai iš metų laidas veda tos pačios fizionomijos, laidose dalyvauja tos pačios „žvaigždės“. Tas ratelis stipriai suaugęs ir naujų vėjų savo valdose nenori. Keletas komentarų po straipsniu apie tai, kad viena televizija pristato naują žaidimą (kalba netaisyta): „itin nemaloni vedeja ir iki gyvo kaulo atodbode "zviazdos"“, „iki gyvo kaulo igrise sios "ponios" tušti juokeliai. Valykite eteri nuo tokiu "žvaigždžių"“. Aš jau televizoriaus nežiūriu porą metų, nes nyku ir tuščia. Žmonės maitinami prastos publicistikos laidomis, menkaverčiais serialais, banaliais ir pigiais holivudiniais filmais.
Tad kur bepažvelgsi – visur vadeles paėmusi dedovščina. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės būriai traukia laimės ieškoti svetur? Situacija kaip iš istorijos „Katės namai“, kur name visi puotauja, bet dviems permirkusiems kačiukams vietos nėra...
Ar tai galėtų pasikeisti? Manau, kad taip. Mes, jauni žmonės, turėtume solidarizuotis. Norėdami pakeisti politinį „elitą“ turėtume dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už jaunus, iniciatyvius žmones. Taip, gal jie darys klaidų, gal ne visi išrinkti bus sąžiningi ar produktyvūs, bet senieji aštuonkojai jau 20 metų rodo savo „rezultatus“. Lietuvoje turėtų rastis vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios būtų atsvara sustabarėjusioms valstybės institucijomis. Savo veikla jos turėtų „atakuoti“ vegetuojančias institucijas, jų vadovus ir priversti keistis, pasitempti, taikyti naujus darbo metodus. Savo iniciatyvomis, finansuojamomis iš ES ir kitų lėšų, keisti šalies visuomenės požiūrį į pasaulį, europietiškas vertybes, padėti prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo. Su nusipiginusiomis televizijomis dar paprasčiau. Vienas iš variantų – internetinė TV, kurios idėja jau keletą metų sklando jaunų tautiečių gretose. Beje, artėja ir televizijos perėjimas prie skaitmeninio režimo (tų pačių lietuviškų televizijų rūpesčiu nukeltas iki 2013 m., nors Estijoje ir Latvijoje televizijos jau perėjo prie skaitmenos), kas turėtų pakoreguoti esamą situaciją.
Nenorėčiau, kad kas nors šiuos pamąstymus priskirtų prie kategorijos „užsimanė vietos po saule“ ar kad nebėra pagarbos vyresniems žmonėms. Bet viskas turi savo ribas. Šioje šalyje lemta gyventi mums, dabar jauniems ir Lietuvos nepaliekantiems žmonėms. Tad manau, kad mes turime teisę susikurti to gyvenimo pamatus. Norėčiau prisiminti kadaise Vilniaus gatvėse kabėjusio plakato šūkį: „Kas, jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą?“.

2010 m. rugpjūčio 15 d., sekmadienis

Keli pamąstymai, kilę valant prišnerkštą Nerį [Aš][Miestas]


Šį šeštadienį LSDP Vilniaus m. skyrius organizavo akciją – Neries pakrantės valymas nuo Vilnelės žiočių iki Žaliojo tilto. Neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs pirmą sakinį, sarkastiškai šyptels – politinės partijos organizuojama akcija?? Pigus triukas ir propaganda („opiumas liaudžiai“, mesteltų vienas mano bičiulis) Šyptelėjau ir aš. Ir visgi, kaip minėtos partijos narys nutariau joje sudalyvauti.

Apie situaciją atvykus.
Keli tingūs žvejai suka rites, traukia kilbukus. Visa pakrantė „storai“ nusėta bambaliais, „Pirklio“ vyno buteliais, kažkokiais skarmalais, senais baldais. Prie betonuotos pakrantės prisiplakusios krūvos padangų. Jų šią dieną ištraukėme apie 30. Su vienu bičiuliu dalinomės mintimis – kokiu žmogumi turėtum būti, kad į upę ritintum panaudotas padangas? Viską nurašėme ant žaidžiančių vaikų, kurie nuo garažų padangas suritina į upę, tačiau bičiulio retorinis klausimas liko neatsakytas: „O padangas, esančias 3 km miško gilumoje irgi vaikai suritina?“.

Apie žmones.
Atvykus į vietą kiek nustebino vietiniai žvejai. Kuomet pradėjome traukti šiukšles iš upės, vanduo susidrumstė ir žvejoti laikinai tapo neįmanoma. Žvejai susėdo ant krantų ir tingiai kramtė žolės stiebelius, kuomet mes pūškuodami traukėme šiukšles i upės, švarinome pakrantę. Paprašius padėti sureagavo tik keletas iš dešimties (o juk tai jų poilsio vieta!). Net neabejoju, kad dalis šiukšlių – būtent šių „specialistų“ darbas, bet susitvarkyti jiems tingu... Beje, dar vienas pastebėjimas. Kiekvienas stambesnis darbas ar akcija yra mini visuomenės imitacija, atspindys. Susirinkusius į akciją galėčiau suskirstyti į kelias specifines kategorijas:
*Atėjau, pasirodžiau „valdžiai“, dingau;
*atėjau, garsiai pakalbėjau, užsidėjau švarias pirštines, su švariomis ir likau;
*atėjau, pamačiau fotografą, įšokau į kadrą su šiukšlėmis ir įsiamžinau;
*atėjau, tyliai surinkau šiukšles ir dingau.
Buvo visko – ir uolių/garsių kalbėtojų, ir moterų su baltomis kelnėmis bei blizgiais rankinukais (atėjo valyti upės), ir vyrų, kurie „darbavosi“ su fotoaparatais vietoje to, kad padėtų sunešti padangas (jas nešė moterys). Tikrai – labai įdomu stebėti, iš kokio molio kiekvienas drėbtas.

Akcijos rezultatai.
30 padangų, tuzinas batų, kalnai plastiko, dujokaukė, metalinis puodas, sofa, fotelis, biuro kėdė, vaistų maišelis, kelios dešimtys maišų taros nuo alkoholio.

Išvados.
Iš dalies galiu suprasti šiukšlintojus – pakrantėje nėra nei vienos šiukšlių dėžės. Nėra ir tualeto, tad kai kurie pakrantės ruožai buvo „užminuoti“. Prisipažinsiu – maniau, kad pakrantė kur kas uoliau tvarkoma ir sulaukia rimtesnio miesto valdžios dėmesio. Manau, kad akcija pavyko ir kad ateityje jas reiktų organizuoti kas kelis mėnesius visų mikrorajonų, besiribojančių su Neries upe, teritorijose. Tai savotiškai linksma, neabejotinai stiprina bendruomeninius ryšius, o ir nauda gamtai bei miesto estetiniam vaizdui yra neabejotinai teigiama.






2010 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Kaip tūkstančiai darbininkų gegužės 1-ąją į Vilniaus gatves ėjo...


Šį šeštadienį turėjau garbės sudalyvauti eitynėse, organizuotose gegužės 1-ąjai paminėti (Tarptautinė darbo diena). Šventė tai ar ne (komunistų „išmislas“ ar normali pasaulinė šventė) – apie šiuos klausimus nekalbėsiu. Palieku diskusiją specialistams su beretėmis. Šiandien norėčiau pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie pačią eiseną.
Pirmas įspūdis – labai didelė fragmentacija eisenos viduje. Į priekį veržėsi A. Paleckio Socialistinio liaudies fronto aktyvistai. Paskui juos, kiek atsilikusi, kartu su profsąjungų nariais, žygiavo LSDP kolona. Šalia kolonos ėjo anarchistai ir vyrai, nešantys stendus, kuriuose buvo pavaizduoti objektai, primenantys nacistinę simboliką (archeologiniai radiniai su svastikomis, paminklas). Kažkur sušmėžavo ir prorusiškos organizacijos iš Estijos „Nakties sargyba“ nariai.
Antras momentas – eitynės vyko gan padrikai (kolona persirikiavimui stojo gal 3-5 kartusi) ir tyliai. Taip, kažkur priekyje grojo orkestras, pavieniai žmonės kažką šūkaliojo per ruporus, tačiau bendros fono nebuvo. Mano galva, viską buvo galima suorganizuoti kur kas geriau – per visą koloną kas 7-12 metrų „išmėtyti“ žmones su ruporais, paruošti skanduočių, šūkių, dainų tekstus ir vieningai, koordinuotai „užvedinėti“ eiseną. Manau, kad efektas būtų keleriopai didesnis, nes dabar gi daugumą laiko žygiavimas vyko tylomis arba šnekučiuojantis su savo kaimynu. Manau, kad ne visi praeiviai suprato, kas čia per paradas. Tad čia dedu didelį minusą organizatoriams.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man net ausys iš gėdos linko – atėję iki V. Kudirkos skvero „organizatoriai“ pradėjo kone peštynes dėl to, kas kalbės nuo tribūnos. Be balso liko „frontininkai“, kurie, aišku, neliko skolingi ir visus bekalbančius bandė užgožti triukšmu. Sakyčiau, labai „lietuviškas“ vaizdelis, kuomet lyg ir sąjungininkai, bet vienas kitam akis drasko... O ir tos kalbos iš tribūnos – pigios, monotoniškos, girdėtos ir iki gyvo kaulo įgrisusios. Tad atsakymas, kodėl tokie mitingai nesutraukia masių – kaip ir aiškus.
Atskiro paminėjimo nusipelno senas kadras, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Cituoju: „<...>Mes sakome, kad Gegužės 1-oji yra pirmas pagrūmojimas pirštu ir mes neatsisakome visų teisėtų protesto priemonių<...>“. Būdamas A. Kubiliaus vietoje iki pusės išvirsčiau pro Vyriausybės langą ir kvatočiausi tiesiai jam į akis. „Grūmotojas“ į renginį sugebėjo sukviesti „net“ ~100 profsąjungiečių (primenu, kad Lietuvoje profsąjungoms priklauso ~7% dirbančių žmonių). Ar gali būti rimtai vertinamas toks “lyderis”? O gal jau laikas rimtoms permainoms profsąjungų virtuvėje, o ypač – „šef povarų“ kabinete? Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų kiek pasistengęs galėtų sušaukti bent 30-40 draugų ir pažįstamų.
Manau, kad tokios eitynės yra būtinos, tačiau reikalauja tikrai kruopštesnio pasirengimo, planavimo ir darnos. Neabejoju, kad ateityje įvyks dar ne vienas panašus renginys. Tikiu, kad šitaip stiprėja pilietinė visuomenė, sąmoningumas, kad žmonės turi progą pasijusti „proceso dalimi“. Beje, man buvo visai smagu!

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Apie biurokratiją (II). „Alo, alo, Taločka Jonas klauso...“ [Aš] [Valstybė]


Šiame įraše, pavadintame pasinaudojant fraze iš legendinės grupės „Antis“ dainos, norėjau pasidalinti keliais pavyzdžiais iš bendravimo telefonu su mūsų šalies institucijomis.
Neseniai teko skaityti vieną knygą, parašytą žmogaus iš Didžiosios Britanijos. Ten aprašoma, kaip jis steigė savo barą/kavinę. Mane nustebino, kad pirmajame puslapyje išspausdintame padėkos žodyje jis pirmiausiai sako nuoširdų ačiū vietinės ir nacionalinės valdžios institucijoms, kurios visą laiką geranoriškai bendradarbiavo ir be kurių pagalbos jis nebūtų pradėjęs savo verslo.
Taigi ne per seniausiai man teko domėtis panašiais klausimais ir telefono laidas „nuvedė“ tiesiai į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Atsiliepė 20-25 metų tikrai maloni ir paslaugi mergina, su kuria kalbėdamas išsiaiškinau visus mane dominusius klausimus. Uždavus klausimą apie greitai gendančius maisto produktus, ji mane nukreipė pas šią sritį kuruojančią specialistę. Pateikiu ištrauką iš mūsų įvykusio pokalbio:
- Klausau, - pasigirsta nieko gero nežadantis ir suirzęs, ~50 m. moteriškės balsas.
- Eee, laba diena, norėjau pasiteirauti, kokie produktai įeina į greitai gendančių produktų kategoriją...
- Na, daug visokių produktų įeina. Majonezas, žuvis, vištiena... Nevardinsiu juk dabar. O kam jums to reikia?
- Aš planuoju steigti maitinimo įmonę, norėjau sužinoti bent jau šaltinius, kur pasiskaityti...
- Jaunuoli, kokį jūs dar verslą kursite, jūs gi nieko nesuprantate. Elementariausių dalykų!!
- Ponia, todėl jums ir skambinu.
Pirmoji pykčio banga aname gale kiek atlyžta.
- Na gerai, ką jūs konkrečiai gaminsite? Karšti patiekalai, šalti?
- Tarkim, planuoju daryti sumuštinius su omletu. Jis į sumuštinius bus dedamas jau atvėsęs.
- Jūs ką, jaunuoli?! Aš jūsų sumuštinio su atvėsusiu omletu nė už 5 centus nepirkčiau!
Gavęs krūvą tokių patarimų, atsakymų ir „padrąsintas“ padėkoju ir baigiu pokalbį. Kažin, ar minėčiau šią ponią geru žodžiu savo knygoje (jei tokią rašyčiau)?
Mano galva, draugiška valstybės ištiesta ranka besikuriančiam verslui yra vienas iš svarbiausių faktorių, padedančių pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, skatinti verslumą. Šią pamoką turėtume išmokti.

Beje, turiu paminėti, kad paskambinęs į VMI ir SoDra buvau išklausytas ir labai detaliai informuotas. Jokių priekaištų. Gal todėl, kad pinigėlius renka? :)

2010 m. kovo 20 d., šeštadienis

Apie biurokratiją (I). Su kuo geriama kava? [Valstybė]


Nutariau parašyti kelis pranešimus apie lietuvio lūpose kone keiksmažodžiu tapusį „reiškinį“ – biurokratiją. Pats esu iš ten, tad puikiai žinau šio „organizmo“ bruožus, stiprybes ir ydas. Kodėl gi nepasidalinus?
Pažintinį turą“ pradėsiu nuo to, nuo ko pradedamas kiekvienas rytas „kožnoje“, save gerbiančioje, biurokratinėje kontoroje. KAVA. Tai mistifikuotas ritualas, kurio atlikti susirenka bendradarbių grupelės. Didesnis kolektyvas dažnai būna skilęs į keletą darinių: „grietinėlės“ (ale valdžios) klubas, „kūmučių“ (pliotkai) klubas, „apie krepšinį ir auto“ („tikrų vyrų“) klubas ir t.t. Bendravimas yra gerai, tačiau jis neturėtų vykti valstybės sąskaita. Tarkim, mano darbovietėje laikas tarp 08.30 iki 9.30 val. yra „mirties zona“ – visi vadukai sulindę į vieną kabinetą ir siurbčiodami kavą postringauja apie savo senus gerus laikus, orą, lašišas, „politiką“ ir kitas pasaulines įdomybes. Šventas laikas.
Kita iliustracija. Prieš keletą savaičių lankiausi vienoje Vilniaus m. seniūnijų. Atėjau 8.30 val., koridoriuje laukė dar trys žmonės. Seniūno kabineto durys buvo praviros, girdėjosi vykstantis „pasitarimas“. Kelios pokalbio nuotrupos:
„<...>tos partijų programos yra chernia<...>“
„<...>bet būkime realistais – seniūnai už akių yra laikomi gaidžiais<...>“
„<...>kariuomenėje nuo krūtinės spausdavau virš šimto<..>“
Nusprendęs, kad negražu leisti jiems ir toliau kompromituotis, sukaupiu visą drąsą ir žengiu į kabinetą.
- Labas rytas. Mes čia už durų laukiame, seniūnijos darbuotojų ieškome, - tariu.
Į mane įsiremia 4 poros nustebusių-pasipiktinusių akučių.
- Jaunuoli, jūs nematote, kad čia vyksta strateginis seniūnijos pasitarimas? – iškošia išpurtęs, kavos tirščiais aplipęs tėvukas.
Taip ir gyvenam...:)

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

Apie politines pažiūras [Aš] [Valstybė]


Sveiki.

Kaistant ausims dėl pamiršto blog`o publikuoju savo seniau rašytą straipsnį. Nors jį rašiau remdamasis savo partijos pavyzdžiu, manau, kad tai taikytina bet kokiai politinei jėgai Lietuvoje.

Beje, nekantriam skaitytojui siūlau pasitikrinti, kokių jis politinių pažiūrų: http://www.politicalcompass.org/test


Neseniai teko dalyvauti įdomiame pokalbyje, kurio metu jokiai partijai nepriklausančius žmones stengtasi sudominti aktyvia politine veikla ir raginta stoti į LSDP. Pokalbio metu jiems buvo užduotas klausimas: „Kokia, Jūsų nuomone, nauda būti partijoje, dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime?“. Į atmintį įsirėžė vieno vaikino atsakymas: „Ne paslaptis, kad sėdint ten (vaikinas mosteli pirštu į viršų – Aut.) yra galimybė gerai prisivogti visam likusiam gyvenimui. Jei tik ten papulčiau, aš irgi taip daryčiau“. Turiu prisipažinti – labai nemaloniai nuteikė tokie žodžiai, tokia ydinga jauno žmogaus mąstysena. Esu idealistas ir nuoširdžiai tikiu, kad buvimas partijoje ir aktyvi politinė veikla visų pirma turėtų būti nukreipta į stiprios pilietinės visuomenės, žmonių gerovės kūrimą, valstybės pamatų stiprinimą, o tik po to – į partijos interesų tenkinimą ir asmeninės naudos siekį.

Šis nutikimas atnešė ir neabejotinos naudos. Ėmiau mąstyti apie naujų narių priėmimo į LSDP politiką. Mano galva, dabar partijos vykdomos kadrų politikos tikslai yra šie: 1) narių skaičiaus didinimas tikint, kad taip formuojamas lojalus elektoratas; 2) žmogiškieji resursai nesudėtingoms užduotims atlikti (švenčių, sąskrydžių organizavimas, rinkiminė agitacija, žygiavimas masiniuose renginiuose ar šventėse ir pan.); 3) partinių grupių, poskyrių ar skyrių kvotų į renkamus partijos organus didinimas (tiesioginė proporcija – kuo daugiau narių, tuo daugiau atstovų deleguojama į partijos valdymo organus). Pastaruoju metu pasigirsta kalbų apie kairiųjų jėgų konsolidaciją, tačiau nelabai tikiu tokiomis kalbomis – seniesiems partijos lyderiams nepalanki ir nereikalinga reali konkurencija, kuri, be kita ko, gali suskaldyti partiją į kelias dalis su stipriais, ambicingais lyderiais ir jų palaikymo komandomis. Tačiau tai jau atskira tema.

Iš mano paminėtų partijos kadrų politikos tikslų darytina išvada, kad svarbi ne kokybė, o kiekybė. Čia įžvelgiu didelę grėsmę, nes partija, sudaryta iš atsitiktinai surinktų žmonių, kurie yra vedami labai skirtingų interesų (vienas nori prisivogti, antras svajoja būti departamento direktoriumi, trečias yra pakviestas „ant durniaus“, ketvirtam linksma pabūti partijos šventėse, o penktasis galvoja apie Lietuvos pozicionavimą Rytų-Vakarų kryžkelėje ir t.t.), neturi bendro tikslo ar vizijos, nesugebės formuoti bendros, kryptingos ideologinės sistemos, o tuo labiau – ja vadovautis ir įgyvendinti.

Norėtųsi partiją matyti kaip kryptingai mąstančių, bendromis vertybėmis susietų, kitiems pavyzdžiu galinčių būti stiprių asmenybių sąjungą. Priklausymas partijai turėtų būti pagarbos vertas faktas. Tą galima pasiekti vykdant realią kandidatų atranką. Reformuojant partijos kadrų politiką siūlyčiau vadovautis keliais pamatiniais principais.

Politinės pažiūros. Imkim pavyzdžiu LSDP statutą. 1 jo punktas skelbia: „Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) yra politinė partija, jungianti socialdemokratinių pažiūrų Lietuvos Respublikos piliečius, siekiančius įgyvendinti Lietuvoje laisvę, demokratiją, socialinį teisingumą ir solidarumą“. Taigi pirmas uždavinys, priimant naują narį į šią partiją – įsitikinti, kad jis yra socialdemokratinių pažiūrų. Vienas iš galimų būdų tą padaryti – politinių pažiūrų testas. Internetas pilnas testų (pvz., http://www.politicalcompass.org/test), padedančių nustatyti žmogaus politines pažiūras. Tokiuose testuose pateikiami tam tikri teiginiai (pvz.: „Aš visada palaikau savo šalį nepaisant to, teisi ji, ar ne“, „Infliacijos kontrolė yra kur kas svarbiau, nei nedarbo lygio kontrolė“, „Dideles pajamas gaunantys asmenys yra per daug apmokestinti“ ir pan.), į kuriuos galimi keli atsakymai (dažniausiai penki – „labai sutinku“, „sutinku“, „nesvarbu/neturiu nuomonės“, „nesutinku“, „labai nesutinku“).

Gavus kandidato į partiją išspręstą testą taptų įmanoma susidaryti bendrą vaizdą apie asmens politines pažiūras. Būtų paradoksalu, jei testo atsakymai rėkte rėktų apie dešiniąsias asmens pažiūras, bet jis vis tiek būtų priimamas į socialdemokratų gretas. Nesakau, kad tokio asmens kandidatūra turėtų būti automatiškai atmetama. Tarkim, galėtų įvykti pokalbis su kandidatu apie jo vertybių sistemą ir tikslus, tačiau testo rezultatai – pirmas signalas apie kandidato ir partijos politinės ideologijos nesuderinamumą. Prieštaraujantys tokiai metodikai galėtų pasakyti, kad žmogus, ateinantis į partiją, nebūtinai turi išmanyti politines dogmas ir principines tiesas, tačiau, mano galva, ideologinių vertybių suvokimas turėtų būti intuityvus, o be to, prisijungimas prie vienos ar kitos politinės jėgos yra rimtas žingsnis gyvenime, kuris turi būti iš anksto apgalvotas, pasverti visi galimi variantai (o tuo pačiu – pasigilinta bent į pagrindines politinių jėgų vertybes, teiginius ir jų atitiktį su asmenine pozicija).

Psichologinis asmenybės testas. Pasaulyje egzistuoja daugybė psichologinių asmenybės nustatymo testų, kuriuos labai plačiai naudoja rimtos įmonės, įdarbindamos naujus žmones. Taikydama tokius testus kandidatams partija galėtų išvengti asmenų su nepageidaujamomis asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip konfliktiškumas, visuomeninių normų kvestionavimas, neatsakingumas, niekinantis požiūris į aplinkinius, egoistiškumas ir pan. Abejotina, ar asmenys, turintys aukščiau išvardintas savybes, galėtų įnešti kažką pozityvaus ir konstruktyvaus į partijos veiklą. Tuo pačiu būtų suformuoti psichologiniai partijos narių paveikslai, kurie galėtų būti pridedami prie asmens bylos.

Rekomendacijų sistema. LSDP statutas nurodo, kad asmuo, stojantis į LSDP, turi būti rekomenduotas dviejų narių, turinčių ne mažesnį kaip vienerių metų partinį stažą. Dabar rekomendacijos yra dalinamos gana lengvai, rekomenduodamas asmenį partijos narys neįgyja jokios atsakomybės. Gal derėtų tai susieti? Tarkim, jei per pirmus metus naujasis narys padaro nusižengimą partijos statutui, jo elgesio svarstyme turėtų dalyvauti ir jį rekomendavęs asmuo. Arba, jei naujai priimtas partijos narys nemoka nario mokesčio, atsiranda prievolė rekomendavusiam asmeniui (savotiškas laidavimas). Tokiu atveju būtų sukurta atsakomybės sistema.

Paminėjau tik keletą galimų atrankos tobulinimo krypčių. Neabejoju, kad galimų kelių yra daug. Tik turėdama sutariantį, darnų ir vieningą kolektyvą, sudarytą iš aktyvių, brandžių ir nesavanaudžių asmenybių, partija gali vykdyti kryptingą, ideologija ir tikromis kairiosiomis vertybėmis paremtą politiką, kurti Lietuvos žmonėms palankią gyvenamąją aplinką ir ekonominę gerovę, daryti tai ne tik žodžiais, bet realiais veiksmais.

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Menas ir propaganda [Valstybė]


Vakar teko žiūrėti Nikitos Michalkovo filmą „12“. Nuostabus filmas. Nuostabus dviem aspektais. Meniniu ir propagandiniu.
Pirma pakalbėkime apie meną. Ne veltui filmas Venecijos kino festivalyje įvertintas Auksiniu liūtu. Tai pat filmas buvo nominuotas JAV kino meno akademijos apdovanojimuose (Oskarui gauti) kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“. Nuostabiai parinkti personažai, išskirtiniai charakteriai. Gyvenimo istorijos iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeninės ir tautos tragedijos. Įstatymo ir teisybės santykis (filmas net baigiamas citata apie tai). Apie Rusijos ir Kaukazo tautų santykį.
O dabar pakalbėkime apie propagandą. Galbūt pradėsiu nuo aktualiausio klausimo – lietuvių. Viename epizode, lyg tarp kitko, praslysta Rusijos žydo pasakojimas apie tai, kaip jo tėvas buvo nacistinės Vokietijos lageryje, kurį kontroliavo „litovskaja SS divizija“. Dauguma net nesureaguotų ir gūžteltų pečiais – gal ir galėjo taip būti. Maža ką ta lietuviška SS divizija saugojo. Rusui, žiūrinčiam filmą, kažkur giliai, pasąmonės kamputyje užsifiksuotų – „litovec – nacyst/fašyst“ (ko, turbūt, ir siekiama). O faktas tas, kad lietuviškos SS divizijos išvis NEBUVO. Buvo bandymų ją suformuoti, tačiau neatsirado pakankamai savanorių (po ko sekė tam tikros nacių sankcijos).
Galima analizuoti ir giliau. Tą darė Rusijos žurnalistai. Personažai parinkti tendencingai – dalis jų turi realius atitikmenis Rusijos viešojoje erdvėje. Nepastebimai išaukštinamas karininko autoritetas (itin jaudinantis momentas – virpanti N. Michalkovo pasmakrė ir kelios ašaros akyse, kai jis prabyla apie amžiną Rusijos karininko garbę („Čiest oficera“)). Gan painiai „apžaidžiamas“ Kaukazo tautų klausimas (Maskvoje gyvenantis daktaras kaukazietis labai impulsyvus – tai ramus, protaujantis, tai tarsi laukinis, besimosuojantis peiliu ar pagautas pykčio priepuolio) .
Pastebėtina, kad tai ne pirmas kartas filmuose naudoti melagingus arba abejotinus faktus (karo Čečėnijoje metu mačiau filmą, kuriame į narsius rusų kareivius iš pasalų šaudė dvi snaiperės lietuvės – berods Valė ir Vida).
Įdomu ar mūsų institucijos, atsakingos už užsienio politiką, kaip nors sureagavo į tokią grubią faktinę klaidą, ar viskas buvo nuleistas „ant durniaus“?

2010 m. vasario 5 d., penktadienis

„Mistiniai“ seniūnaičiai [Aš][Miestas]


Bevartant Vietos savivaldos įstatymą akys užkliuvo už Aštuntojo skirsnio, pavadinto „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“. Jau ilgą laiką mane kamuoja mintys, kad savivaldybė Lietuvoje yra viso labo popietinė sąvoka. Savo kieme ar savo rajone bendruomenės realiai neturi jokios valdžios ir negali tvarkytis pagal savo poreikius. Taigi žiūrim, ką turim. Įstatymo 33 str. 1 dalyje rašoma:
„Iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos. Seniūnaitijų sudarymo projektą rengia seniūnas ir teikia savivaldybės administracijos direktoriui. Šį projektą tvirtina savivaldybės taryba savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu.“

Jau įdomu. Nutariu paskambinti į savo seniūniją (Verkių) ir pasiteirauti, ar yra sudarytos seniūnaitijos. Atkreipiu dėmesį, kad šis įstatymas įsigaliojęs 2008 m. spalio 1 d. Skambinu seniūno padėjėjai.
Pirmas skambutis. Seniūno padėjėja.
Atsiliepusi moteriškė stipriai sutrinka, kai paklausiu, ar Verkių seniūnija jau sudariusi ir pateikusi Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriui seniūnaitijų planą. Pasiūlo kreiptis į seniūną. Iš tikrųjų nieko kito ir nesitikėjau. Ką gi, skambinu seniūnui.
Antras skambutis. Seniūnas.
Ragelį pakelia senas vilkas. Gudrus. Paklaustas, ar seniūnaitijų projektas jau pateiktas, iškart atšauna, kad nė viena seniūnija Vilniaus mieste nėra pateikusi planų. Esą, miesto Taryba nepatvirtinusi tvarkos. Sakau, man neįdomu, noriu būti seniūnaičiu. Bet juk pinigų nemokės, atkerta seniūnas. Ne, vis tiek noriu būti seniūnaičiu – su botagu varinėsiu pijokus nuo parduotuvės prieigų (su kolegomis nusprendėme, kad tai – seniūnaičio funkcija), neatlyžtu aš. Seniūnas ir toliau mala dainelę, kad jis ne vienintelis, kad niekas planų nepateikęs, kad aš atsiųsčiau savo kontaktus, nes jiems patinka iniciatyvūs žmonės. Atsisveikinu ir dar jam bekalbant dedu ragelį.
Trečias skambutis ir pokalbis. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius.
Paskambinu į savivaldybę, mane nukreipia į administracijos direktoriaus priimamąjį. Gaila, tačiau niekas nepakelia ragelio. Tačiau vakare nusišypso laimė su administracijos direktoriumi pakalbėti gyvai. Esame bičiuliai. Taigi išdėstau savo reikalą ir klausiu, kokia gi situacija su tomis seniūnaitijomis. Atsakymas, švelniai tariant, sukelia šypseną. Savivaldybės taryba nusprendė, kad įstatymo nuostatos netinka Vilniui, todėl įstatymo neįgyvendiname, sako jis. Ho-ho-ho, nuo kada savivaldybių tarybos sprendžia, ar taikyti įstatymą, ar ne (kai jame nėra numatyta pasirinkimo galimybė)? Visgi, po akimirkos direktorius susigriebia, prisimena, kad jau buvo paklausimas iš kažkokios institucijos dėl įstatymo nuostatų nevykdymo ir sako, kad jau pradės šį reikalą „judinti“. Pats laikas – praėjo tik 1,5 metų.

2010 m. sausio 22 d., penktadienis

Auka ar nusikaltėlis? [Valstybė]

Senoliai sako: "Ne viskas auksas, kas auksu žiba".
Šiandien perskaičiau „graudų“ straipsnį apie tai, kaip eilinį kartą buvo apgautas žmogus – atėjusiems nepažįstamiems, kurie prisistatė policininkais ir pagrasino atliksią kratą, atidavė 10 tūkst. Lt. Tipiška istorija. Tokias, su įvairiausiomis variacijomis, girdime kartą per savaitę jau pastaruosius 3-5 metus. Anksčiau man buvo jų gaila. Tačiau šiandien pagalvojau – kodėl nei vienas iš nukentėjusių nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (bent jau negirdėjau)? Juk tipiškas tokio įvykio scenarijus yra toks: paskambina ar ateina asmuo, prisistato policijos pareigūnu, informuoja, kad asmeniui tiesiogiai arba jo artimiesiems gresia teisiniai nemalonumai ir už neveikimą pareikalauja kyšio. „Nukentėjęs“ kyšį duoda. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio (Papirkimas) 1 dalis sako:
“Tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, baudžiamas laisvės apribojimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Galima būtų teigti, jog pinigus gavę asmenys nėra valstybės pareigūnais, tačiau kyšį duodantis asmuo juk to nežino...
Dar vienas įdomus niuansas šioje konkrečioje istorijoje (sekti nuoroda viršuje) – nukentėjęs asmuo tikėtinai yra padaręs nusikalstamą veiką. Įsivaizduokite, pas jus į namus ateina 2 nepažįstami vyrai, prisistato policininkais ir pagrasina atlikti kratą. Žinau tik vieną dalyką – jei pas tą žmogų namie nėra nieko nelegalaus, apsišaukėliai tikrai nebūtų išvilioję 10 tūkst. litų.
Manau, kad į šį reikalą žiūrint rimtai galima gerokai sumažinti įprotį iškilusias problemas spręsti kyšiais (taigi korupcijos lygį), o taip pat – pinigų išviliojimo, apsimetus pareigūnais, atvejus.

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Apie du verslo veidus [Miestas]


Norėčiau Jums paporinti dvi istorijas. Apie du verslus. Ir apie jų veiklą šiuo laikotarpiu, kai deklaruojama, kad kiekvienas klientas – aukso vertės. Kažkur esu skaitęs, kad bet ką sakant ar dėstant reikia pradėti nuo negatyvių dalykų, o finišuoti pozityviai. Vadovaujamės.
Kaip nedaryčiau. Ne per seniausiai teko užsukti į gourmet krautuvėlę, įsikūrusią "tautos rūmuose" - Akropolyje. Pirmas įspūdis buvo teigiamas: paslaugūs, dėmesingi pardavėjai. Apsikeitus keliomis frazėmis išlenda kai kurių, net savo parduodamų produktų, neišmanymas. Na, tiek to – visko juk nežinosi. Kiek užrūstina faktas, kad paprašius įdėti šaukštą alyvuogių (o jų kilogramas vertingesnis, negu Simonas Daukantas), pardavėjas, nutaikęs momentą, įkrauna du šaukštus. Pigus triukas. Paskutinis akordas žudo šios krautuvėlės prestižą mano akyse, kaip kad matadoras pribaigia bulių: paprašau pardavėjos, paskaičiavusios sumą už mano prekes (susidarė virš pusšimčio), viską sudėti į maišelį. Ji nė nemirktelėjusi už maišelį nulupa 15 centų. Man tų negailu, bet faktas – koktus. Yra toks priežodis – „Didybei nebūdingas smulkmeniškumas“. Taip pat ir čia – žmogus išleidžia santykinai daug pinigų, bet dar turi sumokėti už maišelį... Menka detalė, bet dėl jos nesiruošiu grįžti į tą krautuvėlę.
Kaip daryčiau. Vaikščiodamas Vilniaus centre ieškojau juodų batų raištelių. Paradoksalu, tačiau aplankęs 3 parduotuves dar nebuvau jų radęs (vienoje buvo labai stori, kitoje – rudi, o trečioje raištelių išvis nebuvo). Taigi nelabai tikėdamas sėkme užsukau į batų parduotuvę „Chester“. Išdėsčiau pardavėjai savo reikalą, o ji nė nemirktelėjusi sako: „Šiaip jau, mes raištelių neparduodame, tačiau galiu juos padovanoti, nes prie visų batų turime atsarginius“. Ir po minutėlės išneša iš sandėlio dvi rūšis vaškuotų batų raištelių. Nemokamai ir dar pasirinkimas! Padėkojęs ir „apšalęs“ išeinu iš parduotuvės. Jau nujaučiu, kur kitąkart pirksiu batus.
Šiais savo pavyzdžiais norėjau pademonstruoti sąžiningumą, dėmesį klientui ir žmogui. Netolimoje ateityje planuoju pakalbėti ir apie socialiai atsakingą verslą, kurio taip trūksta Lietuvoje.

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Kahlilio Džibrano pastebėjimai apie tautą: gal jis lankėsi Lietuvoje? [Valstybė]


Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti arabų išminčiaus Kahlilio Džibrano (Kahlil Jibran) pastebėjimais apie tautą:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės. Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekada nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos. Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas. Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais. Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje. Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.

Pats perkaitęs net nustėrau. Kaip taikliai mušta. Toks jausmas, kad durta tiesiai į mus, lyg autorius būtų gyvenęs Lietuvoje...
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia...
Lietuvos žmonės važiuoja pirkti drabužių į užsienį, nes per išpardavimus (o ir šiaip) jie ten būna keliskart (kai kada ir keliolika kartų) pigesni, nei Lietuvoje. Ar mūsų verslininkai tokie godūs, ar Lietuvoje labai dideli prekybos kaštai?
<...>valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės<...>
Lietuviai nebesugeba užsiauginti net kiaulių, kurios būtų pigesnės, nei importuojama lenkiška. Kas nutiko, kad Lietuvos žemdirbiai, garsėję savo nagingumu, darbštumu, uolumu, tapo nekonkurencingi? O gal reiktų pasvarstyti apie lengvatinio PVM tarifo grąžinimą šviežiai mėsai (jis taikomas nemažoje dalyje ES šalių)? Dar galime pasidžiaugti, kad geriame savo vandenį...
<...>Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji<...>
Ar nesminga tiesiai į širdį žodžiai, kad tauta pakelia balsą tik tuomet, kai ištinka paskutinioji? Kiek prirašyta straipsnių apie mūsų tautos kantrumą. Apie tai, kad ant mūsų joja, tarytum ant mulkinamų asilų. Mulai...
<...>kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais<...>
Ar nesminga į širdį žodžiai apie tai, kad neturime kuo didžiuotis, išskyrus Trakų pilį ir Vytauto ikoną? Anot A. Bumbliausko, nykštukinė valstybė su imperinėmis ambicijomis... Visa mūsų savigarba sudėta į 500 amžių senumo didybę. Mokykloje mums kišama į galvą apie buvusią šlovę, bet gal vertėtų mąstyti apie tai, kaip pelnyti šlovę dabar?
<...>Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.<...>
Argi ne tipiški mūsų politiniai veikėjai? Lapės. Kiaulės akimis. Dar dažnas atvejis - avinai lapių kailyje. Apsukrūs, nekompetetingi, meluojantys, pasipūtę, nejautrūs...galima tęsti ir tęsti.
Kur dingo visus taip skaniai ir reguliariai "giliais" straipsniais marinęs L. Donskis? Ką vapa R. Ozolas? Kokiuose pesimizmo archipelaguose nuskendęs A. Šliogeris?
O menas...vamzdis Neris pakrantėje, ledo lyčių sutraiškytas "kultūros centras", tapęs vynine, dauguma "muzikantų" ir kitų "svarbių" žmonių, užtvindžiusių masių durninimo langelį - televiziją... Nors, mano galva, meno srityje pas mus dar rusena viltis. Tikrai yra iškilių, Lietuvą garsinančių meno atstovų, tad labai piktžodžiauti negaliu.
<...>Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.<...>
Kaip pataikyta su pasakymu, kad naujus žmones sveikiname su fanfaromis, o vėliau išmetame pro galines duris kaip šiukšles. Tipiška.
<...>Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.<...>
Iš tikro, atrodo, kad dabartiniu metu susiformavęs vakuumas charizmatiškų, stiprių asmenybių, lyderių srityje. Mintimis perkratęs situaciją gal galėčiau įvardinti viso labo kelis asmenis, tinkamus vesti mūsų tautą. Tačiau su didžia viltimi žvelgiu į jaunąją, laisvų žmonių kartą. Jie kitokie. Gal ten slypi mūsų naujasis Vytautas?
<...>Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.<...>
Kaip taikliai pasakyta apie valstybės susiskaldymą. Juk dabartinė Lietuva - tai chebros, giminės, klanai (profesiniai, interesų ir t.t.). Ir jie visi mano esą Lietuva...nepavydėtina.

Šiuo įrašu jokiu būdu nesistengiu demoralizuoti savęs ir kitų. Kaip tik atvirkščiai - tikiu, kad tokios mintys, įžvalgos, gali paskatinti prabudimą, praregėjimą. Tarytum varpo gausmas...

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Lietuvis lietuviui vagis [Aš][Miestas][Valstybė]


Pasirinkau grupės „Bix“ dainos fragmentą savo pasakojimui apie tai, kaip vakar buvau apvogtas. Du kartus. Nepulkite piktintis – tai jokiu būdu nesusiję su kriminalinės policijos darbu. Sakyčiau, kad tai labiau susiję su mano...pilietiškumo ar visuomeninio mąstymo stoka.
Pirma vagystė. O buvo taip – kasdien į darbą važinėju maršrutiniais taksi (liaudyje vadinamais „mikriukais“). Bendra tvarka yra aiški – įlipi į autobusiuką, sumoki 3 Lt, o vairuotojas išmuša ir paduoda čekį, kuris yra ir tavo bilietas, ir garantas draudiminio įvykio atveju (t. y., įrodymas, kad tu išvis važiavai šiuo autobusiuku; atkreipkite dėmesį!). Deja, realybė kiek kitokia. Vakar ryte pats suskaičiavau 9 žmones, kurie sumokėjo už važiavimą, tačiau čekio negavo. Taigi penkiolikos minučių bėgyje iš valstybės, o tuo pačiu ir iš manęs, buvo vagiami pinigai (kaip sakant, „dienos šviesoje“). Tokia trumpa istorija tik iš vieno autobusiuko, o vien Vilniuje jų kursuoja šimtai kiaurą dieną! Nesu didelis mokesčių žinovas, bet manau, kad susidaro šiokia tokia sumelė.
Esu susikūręs sistemą, kurios pagalba „išmušu“ čekį iš nesąžiningo vairuotojo. Pastebėtina, kad negali būti visiškai atviras ir užbliauti ant viso autobusiuko, kad tau nedavė čekio – rizikuoji tapti nepageidautinu klientu ir tuomet stabdomi autobusiukai tiesiog tave ignoruos. Taigi įlipęs paduodu pinigus ir stoviu kiek demonstratyviai atkišta ranka, kol vairuotojas nepaduoda čekio. Labai įdomus psichologinis momentas, nes vairuotojas į tave net nežiūri, tačiau ore kibirkščiuoja savotiška valių dvikova. Jei vairuotojas yra rimtesnis chamas, jis pasiūlys atsisėsti arba paklaus, ko norite. Tuomet atsakoma, kad laukiate bilietėlio. Po kelių dienų jie jau žino, kad jūs tyliai reikalausite čekio ir visada jį išmuš. Maža detalė, bet jei kiekvienas iš važiuojančių taip elgsis, ilgainiui tai taps normalia praktika. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra vairuotojų, kurie VISUOMET spausdina čekius.
Antra vagystė. Kartais su kolegomis užsukame papietauti į įvairiose institucijose įsikūrusias valgyklėles (kiek modernizuotas sovietines „stalovaja“). Pirmus kartus „bufetavos“ stropiai muša čekiukus už jūsų kotletus, tačiau po kelių apsilankymų staiga „aptingsta“. Tampi „savas“. Savotiškas bendrininkas. Arba auka, nes kaip ir pirmame pavyzdyje – iš tavęs pradeda vogti. Turbūt visiems žinomas tas vaizdelis – iš jūsų paimami pinigai, tuomet kasos aparatas yra kilstelėjamas ir kažką pakrapščius dugne atidaromas kasos stalčius. Gaunate grąžą, o vietoje čekio – šypseną su nerimu akyse (įskųs ar ne? Reikš pretenzijas ar nueis šalin?). Šiuo atveju taip pat raginu išlikti taktišku, bet principingu: „Gal galėčiau gauti SAVO čekį?“. Garantuoju – nuo tos dienos visada jį gausite.
Iš kitos pusės, puikiai suprantu Lietuvos verslininkus, kurie dalį savo verslo yra patraukę į „pilkąją“ zoną. Nedeklaruotomis pajamomis apmokama dalis atlyginimų, gaunamas neapmokestintas pelnas, neoficialiai perkamos paslaugos ar prekės. Dauguma sako, kad nesukčiaudami – neišgyventų. Štai čia ir atsiranda terpė valstybei užsirekomenduoti iš teigiamos pusės – tinkamai reglamentuoti mokestinę sistemą, taikyti lengvatas, paskatinimus (taip pat ir bausmes), siekiant kuo didesnę verslo dalį „ištraukti į dienos šviesą“. Kol kas į valstybę žiūrima kaip į plėšiką (mokėk mokesčius, o kaip surinksi pinigus, man nesvarbu), bet tikiuosi, kad ateityje į ją žiūrės kaip į partnerį (pasitarkime kartu, ką galėtumėme padaryti, jog abi pusės išloštų). Kitu atveju Lietuva ir liks „vagių šalimi“. Beje, nereaguodami į mokestinius pažeidimus jūs savotiškai bendrininkaujame su pažeidėjais.
Pabaigai norėčiau pacituoti vakar ištartus Prezidentės žodžius, kurie gal ir skamba kiek kietokai (tai jau tampa norma), bet savyje slepia labai panašią mintį:
„Būtina peržiūrėti ir priimti priemonių planą, kad mokesčius pradėtų mokėti visi, kam priklauso. Tie žmonės, kurie nemoka, atima iš kitų žmonių galimybę gyventi geriau“.

2010 m. sausio 16 d., šeštadienis

Ar socialdemokratas yra komunistas? [Aš][Valstybė]


(Nuotraukoje - vokiečių plakatas, raginantis balsuoti už socialdemokratus, 1932 m.)
Norėčiau plačiau panagrinėti vieną fenomeną, gyvuojantį Lietuvoje, o gal ir kitose postsovietinio bloko valstybėse. Pareiškęs, kad esi socialdemokratas, kaip mat esi pakrikštijamas komunistu su visais iš to žodžio išeinančiais epitetais (raudonskūris, okupantas, kolaborantas, Rusijos padlaižys, Lenino anūkas ir t.t.). Juokingiausia dalis tame, kad dauguma burnotojų patys yra buvę komunistų partijos nariais. Kaip vienoje savo kalbų yra sakęs A. Brazauskas, iš visų Lietuvos komunistų partijos narių gal tik 3-5% tebuvo tikrais komunistais.
Iš dalies tas rodomas pyktis, antipatija yra suprantama, nes mūsų kraštas yra patyręs daug negandų, kurios siejamos būtent su komunizmu. Taip jau sutapo, kad LSDP yra savotiška Lietuvos komunistų partijos vietos perėmėją (lyderiai, kadrai ir t.t.), be to, į akis krenta ir raudona socialdemokratinė atributika (nors ji tokia yra visame pasaulyje), nes komunistinė atributika irgi yra tos pačios spalvos.
Visgi, nemanau, kad socialdemokratai turėtų nešti šį kryžių, todėl šiandien nutariau panagrinėti komunizmą ir socialdemokratiją – kuo šios ideologijos yra panašios ir kur slypi esminiai jų skirtumai.
Jei kalbėti apie panašumus, tai abi ideologijos yra giminingos ir kilusios iš tos pačio politinio kamieno – socializmo. Socializmas – viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Ko gero čia komunizmo ir socialdemokratijos panašumai ir baigiasi.
Norėčiau išskirti kelis, mano galva, pagrindinius, skirtumus. Visų pirma, tai požiūris į ekonominę sistemą. Komunizmas pasisako už valstybės kontroliuojamą ekonomiką, tuo tarpu socialdemokratija yra už reguliuojamą rinkos ekonomiką (valstybė sudeda saugiklius ten, kur, jos manymu, gali kilti neteisybė, diskriminacija, engimas). Antra, iš esmės skiriasi socializmo sukūrimo, pasiekimo būdai. Komunistai, kaip vieną iš pagrindinių kelių, mato socialistinės revoliucijos sukėlimą, kurios metu įvykdomos visos svarbiausios reformos. Tad nesuklysiu teigdamas, kad vienas iš reiškinių, lydinčių komunizmo kūrimą, yra smurtas (tą puikiai žinome ir iš savo istorijos – išbuožinimai, tremtys, žmonių grūdimai į kalėjimus ir t.t.). I. Leninas teigė, kad pradžioje yra sukuriamas socializmas ("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal darbą"), o vėliau jau kuriamas komunizmas("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikius"). Tuo tarpu socialdemokratai išsiskiria revoliucinio kelio į socializmą atmetimu bei pasisakymu už laipsnišką, evoliucinį kelią, remiantis demokratinėmis institucijomis (ne revoliucija, bet evoliucija).
Iš tikrųjų yra gan sunku rašyti apie šiuos skirtumus, nes pats komunizmas turi begalę savo atšakų (stalinizmas, trockizmas, leninizmas, maoismas, čučhė ir t.t.) ir remiasi iškilesnių komunistų interpretacijomis.
Beje, įdomu, ar tokiose valstybėse kaip Švedija, socialdemokratai irgi yra apšaukiami komunistais?
Atkreipiu dėmesį, kad tai tik mano pamąstymai, kurie gali būti klaidingi. Tad visus kviečiui atvirai diskusijai komentarų skiltyje.

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Kaip tampama partiniu [Aš]



Sulaukęs ketvirčio amžiaus nutariau aktyviau įsilieti į visuomeninį-politinį gyvenimą. „Vienas lauke – ne karys“, byloja senovės išmintis, tad pradėjau dairytis į politines partijas. Kaip jau žinote, jų ant mūsų šalelės gausiai pridygę – apie 40. Tarp jų daug tokių, kurios tikrai nevertos dėmesio (tarkim, ar girdėjote apie Lietuvos gyvenimo logikos partiją?). Mano asmeninės žvalgybos rezultatai:
Konservatoriai (Tėvynės Sąjunga) man atrodo per daug „lietuviški“ (turiu omenyje, kad jie tik deklaruoja tai), labai užsispyrę ir aklai veržiasi į priekį. Dėl ilgo buvimo opozicijoje jų žmogiškasis resursas išsekęs, trūksta kompetencijos, naujų idėjų. Radikalūs. Taip pat man antipatiškus jausmus kelia ir „tėvelis“ V. Landsbergis. Sutinku, šis žmogus tikrai daug nusipelnęs Lietuvai, tačiau jo amžina paranoja dėl vidaus ir išorės priešų, Rusijos erzinimas (kaip su šiaudu lokį badyti) ir nejautimas, kada jau laikas pasitraukti, daro šią personaliją atgrasia. Be to, man susidaręs įspūdis, kad konservatoriai, esant karštesnei diskusijai, disputui, nesuvaldo savęs, neretai prasiveržia jų kraštutinumas, aklas įtūžis (mėgstu žodį "berserkas").
Lietuvos krikščionys demokratai (jau sąjungoje su Tėvynės Sąjunga) ir visos kitos partijos, save identifikuojančios su konfesijomis (nenustebsiu, kad po 25 metų bus ir islamo partija). Man iš esmės nepriimtinas pasaulietinės ir dvasinės valdžios sudvejinimas. Tai paprasčiausia manipuliacija žmonėmis pasitelkiant ir dvasininkus. Be to, mano giminėje krikščionybė nėra giliai įsišaknijusi, tad religinis variantas atkrenta.
Liberalios partijos. Čia buvo du pasirinkimai – Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga. Noriu paminėti, kad man imponuoja liberalių idėjų veržlumas, dažnai šių pažiūrų atstovai veikia novatoriškai, moderniai. Iš kitos pusės, viskas per daug susiveda į individą. Liberalų sąjūdis atkrito automatiškai, nes Eligijus Masiulis man tikrai neatrodo patikimas veikėjas. Lyg ir tiktų žodis „trintukas“. Tuo tarpu LiCs masino jų lyderiu A. Zuoku. Nors daug žmonių jo nemėgsta, tačiau šiam žmogui kažkodėl jaučiu simpatiją. Jei vienu žodžiu – jis man atrodo dalykiškas. Visgi, ideologiniai dalykai man neleido prisijungti prie šios politinės jėgos. Be to, kartais man atrodo, kad šios politinės partijos – kaip debesėliai: kur papūtė, ten ir eina...
Partija „Tvarka ir teisingumas“. Neslėpsiu – mane tikrai masino ši politinė jėga. Jų išorėje slypi lyg kažkoks ryžtas, lyg daug žadantis pažadas. Tolimi siekiai. Man patinka jų emblema. Man visai patinka jų pusiau autoritarinis tonas. Tačiau man nepatinka jų vedlys. Išvis nesuprantu, kaip R. Paksas sugebėjo iškilti. Šiame žmoguje nematau jokios charizmos, jokių patrauklių bruožų. Taip pat abejoju šios partijos žmogiškaisiais ištekliais. O V. Mazuronis labiau panašus į kalbėtoją, o ne darytoją. Be to, mano sužadėtinė iškėlė ultimatumą – jei įstosi į TTP, tai būsi neįleistas namo ;)
Darbo partija – kažkodėl net rimtai apie tai nesvarsčiau. „Svoi paren s Archangelska“ ir Loreta Graužinienė...neskanus tandemas. Vienok, turėčiau pastebėti, kad ši partija labai rimtai dirba su jaunimu. Pirmoji kregždė – Vytautas Gapšys. Mano galva, visai neprisvilęs blynas ir puikus pavyzdys, kaip įvesti naujas figūras į politinį žaidimą.
Naujoji sąjunga (socialliberalai). Net norėjau parašyti – A. Paulausko partija. Mano akimis ji yra vieno žmogaus partija. Nesiseka lyderiui, nesiseka ir partijai. Pastaruoju metu lyg ir yra požymių, kad bandoma reanimuoti šią politinę jėgą, bet nelabai tikiu jos prisikėlimu.
Visos partijos, sukurtos tautiniu pagrindu automatiškai atkrito, nes esu lietuvis. Nematau prasmės stoti į lenkų, rusų ar kitų tautinių mažumų politines organizacijas. Čia negaliu neišreikšti savo susižavėjimo lenkų tautinės mažumos politiniu solidarumu. Jie visuomet susirenka savo balsus, ypač Vilniaus krašte. Puikus bendruomeniškumo pavyzdys.
Taigi atlikęs šiokią tokią analizę pasirinkau politinę partiją, kurios ideologija artima mano mintims ir ji nėra fiktyvi politinė jėga. Jūs teisūs – nuo 2008 m. balandžio 1 d. (savotiškai simboliška – „Melagių diena“, specialiai taikiau įstoti šią dieną, kad reikalui esant būtų pasiteisinimas dėl pažadų nevykdymo :D) esu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Sutampa mano ir LSDP ideologinis požiūris į solidarumą, socialinę gyventojų apsaugą, gerovės valstybės siekis. Sutinku – dabartyje partija gal ir nutolusi nuo savo ideologinės krypties, tačiau kas kitas, jei ne jos nariai, sudarantys stuburą, grąžins ją į teisingą vagą? Dar vienas kriterijus, kuriuo rėmiausi, pasirinkdamas šią partiją – tradicijos ir galingi žmogiškieji resursai. Manau, kad be gerų kadrų nebus ir darbų. Ir ką gi – sekasi neblogai. Šiuo metu esu LSDP Vilniaus miesto skyriaus Žirmūnų poskyrio Šiaurės grupės (litanija!) pirmininkas. Grupėje – virš 70 jaunų, energingų ir veržlių žmonių, su kurių pagalba tikiuosi nuveikti daug šaunių darbų.
Džiaugiuosi prisijungęs prie politinės partijos, nes tai yra didi galimybė pasisemti patirties, susipažinti su daugybe žmonių, pamatyti procesus iš vidaus.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Premjeras pritaria Prezidentės sprendimui... [Valstybė]


Skaitydamas rytinę spaudą šypsausi į ūsą. A. Kubilius pritaria D. Grybauskaitės sprendimui į kovo 11 d. paminėjimo šventę pasikviesti Rusijos Federacijos prezidentą D. Medvedevą.
Nuo kada Lietuvos Respublikos Prezidentui reikia premjero pritarimo dėl kviečiamų užsienio svečių?
LR Konstitucijos 84 straipsnis aiškiai pasako, kad tai yra Prezidento kompetencija.
Plačiau apie šį premjero "reveransą" skaitykite čia.

N. Oželytė apie K. Prunskienę [Valstybė]



Nors ir nemėgstu šių abiejų personalijų, man patiko vakar N. Oželytės išsakyti pamąstymai apie "Gintarinę ledi" Kazimirą Prunskienę (veiksmas vyko iškilmingame, sausio 13 d. paminėjimui skirtame, Seimo posėdyje):
"Žmogau, artėja, galų gale, Amžinybė, negi tokia didelė baimė šeimininkų, kad nors šitą dieną tu gali savo buvimu neniekinti šitos salės."
Visą straipsnį galite rasti čia.

Beje, K. Prunskienė (67) verta dar kelių sakinių. Ji man yra vadovėlinis pavyzdys, kaip senosios kartos atstovai ("homo sovieticus") niekaip nenori nulipti nuo politinės scenos ir vis "gelbėja" Lietuvą. Gal jau laikas atsipūsti ir Labanore rinkti grybus, uogas, pasidžiaugti anūkais, o ne naujas partijas steigti ir stenant ropštis į tą kalną molėtais šlaitais? Gal laikas perduoti estafetę jaunesniems žmonėms, su šiuolaikiniu pasaulio matymu, vizijomis?
Kaip sakant, ačiū, dabar mes jau patys kaip nors :)


2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Knygos. Nikolas Makiavelis [Aš]



Pastaruoju metu grįžau prie knygų skaitymo. Kadangi domiuosi politika, nutariau susipažinti su Nikolo Makiavelio darbais. Beje, jo knygą nebuvo taip lengva rasti - knygynuose jos neturėjo, bibliotekoje buvo tik vienas egzempliorius, bet ir tas buvo paimtas. Radau jo rinktinius raštus pas vieną užkietėjusį literatūros faną.
Visą laiką maniau, kad posakis Tikslas pateisina priemones priklauso būtent šiam mąstytojui. Didžiai mano nuostabai, tai yra iš kontrreformacijos laikų atkeliavęs posakis, tuo tarpu Nikolo Makiavelio frazė skamba kiek kitaip:
Teisingos priemonės galiausiai pateisina tikslą.
Gan painu, bet kaip aiškina pats mąstytojas - abstrakti politinio siekio sąvoka savaime nėra nei teisinga, nei klaidinga. Jo teisingumo ir moralumo įvertinimas priklauso nuo jį pateisinančios veiklos. Amžina diskusija apie tai, kad gėris/blogis yra viso labo subjektyvūs požiūriai.

Intro



Sveiki.
Ilgai dvejojęs, mąstęs ir svajojęs nusprendžiau "užkurti" savo pirmąją erdvę internete. Iškilęs klausimas "Apie ką rašyti?" buvo nokautuotas abstrakčiu blog`o pavadinimu "Aš. Miestas. Valstybė".
Jei trumpai, tai:
- planuoju rašyti apie save, savo pomėgius, pamąstymus, pastebėjimus ir...
Miestas - gyvenu Vilniuje ir laikau šį miestą savo namais. Man nesvetimi jo džiaugsmai ir problemos. Yra dalykų, kuriuos galima padaryti ar pakeisti, kad šis miestas būtų dar mielesnis. Kodėl apie tai nepadiskutavus?
Valstybė - man rūpi procesai, vykstantys Lietuvoje. Man rūpi šios šalies ir joje gyvenančios tautos ateitis. Aš turiu minčių, kaip prisidėti prie savo šalies gerovės, ir noriu jomis dalintis bei jas įgyvendinti.
Pabrėžiu, kad visa čia pateikiama informacija yra tik mano subjektyvi nuomonė, atvira diskusijoms.