2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Menas ir propaganda [Valstybė]


Vakar teko žiūrėti Nikitos Michalkovo filmą „12“. Nuostabus filmas. Nuostabus dviem aspektais. Meniniu ir propagandiniu.
Pirma pakalbėkime apie meną. Ne veltui filmas Venecijos kino festivalyje įvertintas Auksiniu liūtu. Tai pat filmas buvo nominuotas JAV kino meno akademijos apdovanojimuose (Oskarui gauti) kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“. Nuostabiai parinkti personažai, išskirtiniai charakteriai. Gyvenimo istorijos iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeninės ir tautos tragedijos. Įstatymo ir teisybės santykis (filmas net baigiamas citata apie tai). Apie Rusijos ir Kaukazo tautų santykį.
O dabar pakalbėkime apie propagandą. Galbūt pradėsiu nuo aktualiausio klausimo – lietuvių. Viename epizode, lyg tarp kitko, praslysta Rusijos žydo pasakojimas apie tai, kaip jo tėvas buvo nacistinės Vokietijos lageryje, kurį kontroliavo „litovskaja SS divizija“. Dauguma net nesureaguotų ir gūžteltų pečiais – gal ir galėjo taip būti. Maža ką ta lietuviška SS divizija saugojo. Rusui, žiūrinčiam filmą, kažkur giliai, pasąmonės kamputyje užsifiksuotų – „litovec – nacyst/fašyst“ (ko, turbūt, ir siekiama). O faktas tas, kad lietuviškos SS divizijos išvis NEBUVO. Buvo bandymų ją suformuoti, tačiau neatsirado pakankamai savanorių (po ko sekė tam tikros nacių sankcijos).
Galima analizuoti ir giliau. Tą darė Rusijos žurnalistai. Personažai parinkti tendencingai – dalis jų turi realius atitikmenis Rusijos viešojoje erdvėje. Nepastebimai išaukštinamas karininko autoritetas (itin jaudinantis momentas – virpanti N. Michalkovo pasmakrė ir kelios ašaros akyse, kai jis prabyla apie amžiną Rusijos karininko garbę („Čiest oficera“)). Gan painiai „apžaidžiamas“ Kaukazo tautų klausimas (Maskvoje gyvenantis daktaras kaukazietis labai impulsyvus – tai ramus, protaujantis, tai tarsi laukinis, besimosuojantis peiliu ar pagautas pykčio priepuolio) .
Pastebėtina, kad tai ne pirmas kartas filmuose naudoti melagingus arba abejotinus faktus (karo Čečėnijoje metu mačiau filmą, kuriame į narsius rusų kareivius iš pasalų šaudė dvi snaiperės lietuvės – berods Valė ir Vida).
Įdomu ar mūsų institucijos, atsakingos už užsienio politiką, kaip nors sureagavo į tokią grubią faktinę klaidą, ar viskas buvo nuleistas „ant durniaus“?

2010 m. vasario 5 d., penktadienis

„Mistiniai“ seniūnaičiai [Aš][Miestas]


Bevartant Vietos savivaldos įstatymą akys užkliuvo už Aštuntojo skirsnio, pavadinto „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“. Jau ilgą laiką mane kamuoja mintys, kad savivaldybė Lietuvoje yra viso labo popietinė sąvoka. Savo kieme ar savo rajone bendruomenės realiai neturi jokios valdžios ir negali tvarkytis pagal savo poreikius. Taigi žiūrim, ką turim. Įstatymo 33 str. 1 dalyje rašoma:
„Iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos. Seniūnaitijų sudarymo projektą rengia seniūnas ir teikia savivaldybės administracijos direktoriui. Šį projektą tvirtina savivaldybės taryba savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu.“

Jau įdomu. Nutariu paskambinti į savo seniūniją (Verkių) ir pasiteirauti, ar yra sudarytos seniūnaitijos. Atkreipiu dėmesį, kad šis įstatymas įsigaliojęs 2008 m. spalio 1 d. Skambinu seniūno padėjėjai.
Pirmas skambutis. Seniūno padėjėja.
Atsiliepusi moteriškė stipriai sutrinka, kai paklausiu, ar Verkių seniūnija jau sudariusi ir pateikusi Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriui seniūnaitijų planą. Pasiūlo kreiptis į seniūną. Iš tikrųjų nieko kito ir nesitikėjau. Ką gi, skambinu seniūnui.
Antras skambutis. Seniūnas.
Ragelį pakelia senas vilkas. Gudrus. Paklaustas, ar seniūnaitijų projektas jau pateiktas, iškart atšauna, kad nė viena seniūnija Vilniaus mieste nėra pateikusi planų. Esą, miesto Taryba nepatvirtinusi tvarkos. Sakau, man neįdomu, noriu būti seniūnaičiu. Bet juk pinigų nemokės, atkerta seniūnas. Ne, vis tiek noriu būti seniūnaičiu – su botagu varinėsiu pijokus nuo parduotuvės prieigų (su kolegomis nusprendėme, kad tai – seniūnaičio funkcija), neatlyžtu aš. Seniūnas ir toliau mala dainelę, kad jis ne vienintelis, kad niekas planų nepateikęs, kad aš atsiųsčiau savo kontaktus, nes jiems patinka iniciatyvūs žmonės. Atsisveikinu ir dar jam bekalbant dedu ragelį.
Trečias skambutis ir pokalbis. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius.
Paskambinu į savivaldybę, mane nukreipia į administracijos direktoriaus priimamąjį. Gaila, tačiau niekas nepakelia ragelio. Tačiau vakare nusišypso laimė su administracijos direktoriumi pakalbėti gyvai. Esame bičiuliai. Taigi išdėstau savo reikalą ir klausiu, kokia gi situacija su tomis seniūnaitijomis. Atsakymas, švelniai tariant, sukelia šypseną. Savivaldybės taryba nusprendė, kad įstatymo nuostatos netinka Vilniui, todėl įstatymo neįgyvendiname, sako jis. Ho-ho-ho, nuo kada savivaldybių tarybos sprendžia, ar taikyti įstatymą, ar ne (kai jame nėra numatyta pasirinkimo galimybė)? Visgi, po akimirkos direktorius susigriebia, prisimena, kad jau buvo paklausimas iš kažkokios institucijos dėl įstatymo nuostatų nevykdymo ir sako, kad jau pradės šį reikalą „judinti“. Pats laikas – praėjo tik 1,5 metų.