Vikipedijoje pateikiamas toks termino „dedovščina“ paaiškinimas: „Dedovščina"(rus. дедовщина) – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis. "Dedovščina" tiesiogiai reiška „senių valdžia“ (rus. дед - 'senis').“
Šiame savo straipsnelyje kalbėsiu ne apie kariuomenę ir joje esančius nestatutinius santykius. Noriu pakalbėti apie savotišką „dedovščiną“, kuri apraizgiusi Lietuvą įvairiose srityse. Be kita ko, šį straipsnelį paskatino parašyti ir asmeninės patirtys bei iš jų padarytos išvados.
Susidaro įspūdis, kad "dedovščina“ klesti visur, kur bepasisuktum. Lietuvai išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų visi tikėjo nauja pradžia. Gaila tik, kad valdžioje liko tie patys veidai. Aš nieko prieš – patirtis yra viena iš savybių, prieš kurias pagarbiai lenkiu galvą, tačiau koja kojon čia žengia ir stagnacija. Įvairiose institucijose, valstybės įmonėse ir kitose įstaigose viršuje tūno apsamanoję aštuonkojai, kurie nenori pokyčių, naujų (efektyvesnių?) veiklos metodų, mąstymo „out of the box“. Kartais susidaro įspūdis, kad jie telaukia pensijos (o kas, jei iki jos dar 6 metai?). Būdamas jaunu specialistu turi uoliai bučiuoti jų čiuptuvus ir tikėtis, kad kada nors, kai jau pats būsi aštuonkojis, galėsi užimti jų vietą. Nereikia jokių naujovių, pasiūlymų, idėjų. Reikia nuolankai laukti. Tada būsi „patikimas kadras“ (kaip sako „seniai“, kai vykdai jų užgaidas – „toli eisi“). Bet gal reikėjo padaryti kaip Gruzijai, kur iš aukštų postų buvo pašalinti visi su sena sistema susiję kadrai (čia jau radikaliausias sprendimas)?
Užmeskime akį į mūsų politinių partijų stovyklą. Veidai ten nesikeičia metų metus. Nemaža dalis žmonių, kadencija iš kadencijos išrenkami į Seimą, jau pamiršę savo profesijas. Partijų sąrašų dešimtukuose kaskart išrikiuoti tie patys aštuonkojai. Retkarčiais į jų tarpą įsiterpia naujesnis veidas, bet tikroji situacija labai gerai atspindėta V. Briuverio straipsnyje „Žaliausi – tik kreivi medžiai“ (lrytas.lt, 2010-08-16). Jis vardina „jaunus politikus“: V. Adomėnas, V.Bacevičius, A.Bilotaitė, J.Urbanavičius, A.Šedžius, V.Gapšys, A.Mazuronis... Keli tarp aštuonkojų legiono. Ir dar su klaustuku – ar jauni, ar tikrai politikai ir ar tikrai vykę? Manau, kad galima drąsiai ištarti tris „ne“. Pats dalyvaudamas politinėje veikloje matau giliai įsišaknijusius „dedovščinos“ principus partijos viduje. Kaip dar kitaip galėčiau paaiškinti tokius argumentus, kaip antai „tu partijoje kelis metus, o aš – dešimt, tad prašau patylėti“, „jaunimas turėtų išnešioti lankstinukus už kandidatus – juk dirbame vienam tikslui“, „jaunuoliai, jus turėtų motyvuoti tai, kad jei gerai partijai, kada nors bus gerai ir jums“, „jaunuoli, kas čia profesorius – jūs ar Aš?“. Sugebėjimai, asmeninės savybės dažnai prilyginamos nuliui. Svarbu tas mistinis kapitalas – „stažas“ (na ir kas, kad žmogus nesudėlioja 7 žodžių į loginę sakinio struktūrą?) ir lojalumas. Ar toli važiuosim?
Ne ką geresnė situacija ir mūsų televizijoje. Turėjau keletą minčių dėl naujo televizijos projekto. Pakalbėjus su keliais žmonėmis iš televizijos verslo atsivėrė akys – ją visą „saujoje“ laiko skaisgiriai, krivickai, bartkai ir visi kiti „prodiuseriai“, kurie ir sprendžia, kokiu šlamštu maitins tautą per televizorių ekranus. Metai iš metų laidas veda tos pačios fizionomijos, laidose dalyvauja tos pačios „žvaigždės“. Tas ratelis stipriai suaugęs ir naujų vėjų savo valdose nenori. Keletas komentarų po straipsniu apie tai, kad viena televizija pristato naują žaidimą (kalba netaisyta): „itin nemaloni vedeja ir iki gyvo kaulo atodbode "zviazdos"“, „iki gyvo kaulo igrise sios "ponios" tušti juokeliai. Valykite eteri nuo tokiu "žvaigždžių"“. Aš jau televizoriaus nežiūriu porą metų, nes nyku ir tuščia. Žmonės maitinami prastos publicistikos laidomis, menkaverčiais serialais, banaliais ir pigiais holivudiniais filmais.
Tad kur bepažvelgsi – visur vadeles paėmusi „dedovščina“. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės būriai traukia laimės ieškoti svetur? Situacija kaip iš istorijos „Katės namai“, kur name visi puotauja, bet dviems permirkusiems kačiukams vietos nėra...
Ar tai galėtų pasikeisti? Manau, kad taip. Mes, jauni žmonės, turėtume solidarizuotis. Norėdami pakeisti politinį „elitą“ turėtume dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už jaunus, iniciatyvius žmones. Taip, gal jie darys klaidų, gal ne visi išrinkti bus sąžiningi ar produktyvūs, bet senieji aštuonkojai jau 20 metų rodo savo „rezultatus“. Lietuvoje turėtų rastis vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios būtų atsvara sustabarėjusioms valstybės institucijomis. Savo veikla jos turėtų „atakuoti“ vegetuojančias institucijas, jų vadovus ir priversti keistis, pasitempti, taikyti naujus darbo metodus. Savo iniciatyvomis, finansuojamomis iš ES ir kitų lėšų, keisti šalies visuomenės požiūrį į pasaulį, europietiškas vertybes, padėti prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo. Su nusipiginusiomis televizijomis dar paprasčiau. Vienas iš variantų – internetinė TV, kurios idėja jau keletą metų sklando jaunų tautiečių gretose. Beje, artėja ir televizijos perėjimas prie skaitmeninio režimo (tų pačių lietuviškų televizijų rūpesčiu nukeltas iki 2013 m., nors Estijoje ir Latvijoje televizijos jau perėjo prie skaitmenos), kas turėtų pakoreguoti esamą situaciją.
Nenorėčiau, kad kas nors šiuos pamąstymus priskirtų prie kategorijos „užsimanė vietos po saule“ ar kad nebėra pagarbos vyresniems žmonėms. Bet viskas turi savo ribas. Šioje šalyje lemta gyventi mums, dabar jauniems ir Lietuvos nepaliekantiems žmonėms. Tad manau, kad mes turime teisę susikurti to gyvenimo pamatus. Norėčiau prisiminti kadaise Vilniaus gatvėse kabėjusio plakato šūkį: „Kas, jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą?“.
Šiame savo straipsnelyje kalbėsiu ne apie kariuomenę ir joje esančius nestatutinius santykius. Noriu pakalbėti apie savotišką „dedovščiną“, kuri apraizgiusi Lietuvą įvairiose srityse. Be kita ko, šį straipsnelį paskatino parašyti ir asmeninės patirtys bei iš jų padarytos išvados.
Susidaro įspūdis, kad "dedovščina“ klesti visur, kur bepasisuktum. Lietuvai išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų visi tikėjo nauja pradžia. Gaila tik, kad valdžioje liko tie patys veidai. Aš nieko prieš – patirtis yra viena iš savybių, prieš kurias pagarbiai lenkiu galvą, tačiau koja kojon čia žengia ir stagnacija. Įvairiose institucijose, valstybės įmonėse ir kitose įstaigose viršuje tūno apsamanoję aštuonkojai, kurie nenori pokyčių, naujų (efektyvesnių?) veiklos metodų, mąstymo „out of the box“. Kartais susidaro įspūdis, kad jie telaukia pensijos (o kas, jei iki jos dar 6 metai?). Būdamas jaunu specialistu turi uoliai bučiuoti jų čiuptuvus ir tikėtis, kad kada nors, kai jau pats būsi aštuonkojis, galėsi užimti jų vietą. Nereikia jokių naujovių, pasiūlymų, idėjų. Reikia nuolankai laukti. Tada būsi „patikimas kadras“ (kaip sako „seniai“, kai vykdai jų užgaidas – „toli eisi“). Bet gal reikėjo padaryti kaip Gruzijai, kur iš aukštų postų buvo pašalinti visi su sena sistema susiję kadrai (čia jau radikaliausias sprendimas)?
Užmeskime akį į mūsų politinių partijų stovyklą. Veidai ten nesikeičia metų metus. Nemaža dalis žmonių, kadencija iš kadencijos išrenkami į Seimą, jau pamiršę savo profesijas. Partijų sąrašų dešimtukuose kaskart išrikiuoti tie patys aštuonkojai. Retkarčiais į jų tarpą įsiterpia naujesnis veidas, bet tikroji situacija labai gerai atspindėta V. Briuverio straipsnyje „Žaliausi – tik kreivi medžiai“ (lrytas.lt, 2010-08-16). Jis vardina „jaunus politikus“: V. Adomėnas, V.Bacevičius, A.Bilotaitė, J.Urbanavičius, A.Šedžius, V.Gapšys, A.Mazuronis... Keli tarp aštuonkojų legiono. Ir dar su klaustuku – ar jauni, ar tikrai politikai ir ar tikrai vykę? Manau, kad galima drąsiai ištarti tris „ne“. Pats dalyvaudamas politinėje veikloje matau giliai įsišaknijusius „dedovščinos“ principus partijos viduje. Kaip dar kitaip galėčiau paaiškinti tokius argumentus, kaip antai „tu partijoje kelis metus, o aš – dešimt, tad prašau patylėti“, „jaunimas turėtų išnešioti lankstinukus už kandidatus – juk dirbame vienam tikslui“, „jaunuoliai, jus turėtų motyvuoti tai, kad jei gerai partijai, kada nors bus gerai ir jums“, „jaunuoli, kas čia profesorius – jūs ar Aš?“. Sugebėjimai, asmeninės savybės dažnai prilyginamos nuliui. Svarbu tas mistinis kapitalas – „stažas“ (na ir kas, kad žmogus nesudėlioja 7 žodžių į loginę sakinio struktūrą?) ir lojalumas. Ar toli važiuosim?
Ne ką geresnė situacija ir mūsų televizijoje. Turėjau keletą minčių dėl naujo televizijos projekto. Pakalbėjus su keliais žmonėmis iš televizijos verslo atsivėrė akys – ją visą „saujoje“ laiko skaisgiriai, krivickai, bartkai ir visi kiti „prodiuseriai“, kurie ir sprendžia, kokiu šlamštu maitins tautą per televizorių ekranus. Metai iš metų laidas veda tos pačios fizionomijos, laidose dalyvauja tos pačios „žvaigždės“. Tas ratelis stipriai suaugęs ir naujų vėjų savo valdose nenori. Keletas komentarų po straipsniu apie tai, kad viena televizija pristato naują žaidimą (kalba netaisyta): „itin nemaloni vedeja ir iki gyvo kaulo atodbode "zviazdos"“, „iki gyvo kaulo igrise sios "ponios" tušti juokeliai. Valykite eteri nuo tokiu "žvaigždžių"“. Aš jau televizoriaus nežiūriu porą metų, nes nyku ir tuščia. Žmonės maitinami prastos publicistikos laidomis, menkaverčiais serialais, banaliais ir pigiais holivudiniais filmais.
Tad kur bepažvelgsi – visur vadeles paėmusi „dedovščina“. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės būriai traukia laimės ieškoti svetur? Situacija kaip iš istorijos „Katės namai“, kur name visi puotauja, bet dviems permirkusiems kačiukams vietos nėra...
Ar tai galėtų pasikeisti? Manau, kad taip. Mes, jauni žmonės, turėtume solidarizuotis. Norėdami pakeisti politinį „elitą“ turėtume dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už jaunus, iniciatyvius žmones. Taip, gal jie darys klaidų, gal ne visi išrinkti bus sąžiningi ar produktyvūs, bet senieji aštuonkojai jau 20 metų rodo savo „rezultatus“. Lietuvoje turėtų rastis vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios būtų atsvara sustabarėjusioms valstybės institucijomis. Savo veikla jos turėtų „atakuoti“ vegetuojančias institucijas, jų vadovus ir priversti keistis, pasitempti, taikyti naujus darbo metodus. Savo iniciatyvomis, finansuojamomis iš ES ir kitų lėšų, keisti šalies visuomenės požiūrį į pasaulį, europietiškas vertybes, padėti prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo. Su nusipiginusiomis televizijomis dar paprasčiau. Vienas iš variantų – internetinė TV, kurios idėja jau keletą metų sklando jaunų tautiečių gretose. Beje, artėja ir televizijos perėjimas prie skaitmeninio režimo (tų pačių lietuviškų televizijų rūpesčiu nukeltas iki 2013 m., nors Estijoje ir Latvijoje televizijos jau perėjo prie skaitmenos), kas turėtų pakoreguoti esamą situaciją.
Nenorėčiau, kad kas nors šiuos pamąstymus priskirtų prie kategorijos „užsimanė vietos po saule“ ar kad nebėra pagarbos vyresniems žmonėms. Bet viskas turi savo ribas. Šioje šalyje lemta gyventi mums, dabar jauniems ir Lietuvos nepaliekantiems žmonėms. Tad manau, kad mes turime teisę susikurti to gyvenimo pamatus. Norėčiau prisiminti kadaise Vilniaus gatvėse kabėjusio plakato šūkį: „Kas, jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą?“.
Pranešimai
