2010 m. sausio 22 d., penktadienis

Auka ar nusikaltėlis? [Valstybė]

Senoliai sako: "Ne viskas auksas, kas auksu žiba".
Šiandien perskaičiau „graudų“ straipsnį apie tai, kaip eilinį kartą buvo apgautas žmogus – atėjusiems nepažįstamiems, kurie prisistatė policininkais ir pagrasino atliksią kratą, atidavė 10 tūkst. Lt. Tipiška istorija. Tokias, su įvairiausiomis variacijomis, girdime kartą per savaitę jau pastaruosius 3-5 metus. Anksčiau man buvo jų gaila. Tačiau šiandien pagalvojau – kodėl nei vienas iš nukentėjusių nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (bent jau negirdėjau)? Juk tipiškas tokio įvykio scenarijus yra toks: paskambina ar ateina asmuo, prisistato policijos pareigūnu, informuoja, kad asmeniui tiesiogiai arba jo artimiesiems gresia teisiniai nemalonumai ir už neveikimą pareikalauja kyšio. „Nukentėjęs“ kyšį duoda. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio (Papirkimas) 1 dalis sako:
“Tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, baudžiamas laisvės apribojimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Galima būtų teigti, jog pinigus gavę asmenys nėra valstybės pareigūnais, tačiau kyšį duodantis asmuo juk to nežino...
Dar vienas įdomus niuansas šioje konkrečioje istorijoje (sekti nuoroda viršuje) – nukentėjęs asmuo tikėtinai yra padaręs nusikalstamą veiką. Įsivaizduokite, pas jus į namus ateina 2 nepažįstami vyrai, prisistato policininkais ir pagrasina atlikti kratą. Žinau tik vieną dalyką – jei pas tą žmogų namie nėra nieko nelegalaus, apsišaukėliai tikrai nebūtų išvilioję 10 tūkst. litų.
Manau, kad į šį reikalą žiūrint rimtai galima gerokai sumažinti įprotį iškilusias problemas spręsti kyšiais (taigi korupcijos lygį), o taip pat – pinigų išviliojimo, apsimetus pareigūnais, atvejus.

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Apie du verslo veidus [Miestas]


Norėčiau Jums paporinti dvi istorijas. Apie du verslus. Ir apie jų veiklą šiuo laikotarpiu, kai deklaruojama, kad kiekvienas klientas – aukso vertės. Kažkur esu skaitęs, kad bet ką sakant ar dėstant reikia pradėti nuo negatyvių dalykų, o finišuoti pozityviai. Vadovaujamės.
Kaip nedaryčiau. Ne per seniausiai teko užsukti į gourmet krautuvėlę, įsikūrusią "tautos rūmuose" - Akropolyje. Pirmas įspūdis buvo teigiamas: paslaugūs, dėmesingi pardavėjai. Apsikeitus keliomis frazėmis išlenda kai kurių, net savo parduodamų produktų, neišmanymas. Na, tiek to – visko juk nežinosi. Kiek užrūstina faktas, kad paprašius įdėti šaukštą alyvuogių (o jų kilogramas vertingesnis, negu Simonas Daukantas), pardavėjas, nutaikęs momentą, įkrauna du šaukštus. Pigus triukas. Paskutinis akordas žudo šios krautuvėlės prestižą mano akyse, kaip kad matadoras pribaigia bulių: paprašau pardavėjos, paskaičiavusios sumą už mano prekes (susidarė virš pusšimčio), viską sudėti į maišelį. Ji nė nemirktelėjusi už maišelį nulupa 15 centų. Man tų negailu, bet faktas – koktus. Yra toks priežodis – „Didybei nebūdingas smulkmeniškumas“. Taip pat ir čia – žmogus išleidžia santykinai daug pinigų, bet dar turi sumokėti už maišelį... Menka detalė, bet dėl jos nesiruošiu grįžti į tą krautuvėlę.
Kaip daryčiau. Vaikščiodamas Vilniaus centre ieškojau juodų batų raištelių. Paradoksalu, tačiau aplankęs 3 parduotuves dar nebuvau jų radęs (vienoje buvo labai stori, kitoje – rudi, o trečioje raištelių išvis nebuvo). Taigi nelabai tikėdamas sėkme užsukau į batų parduotuvę „Chester“. Išdėsčiau pardavėjai savo reikalą, o ji nė nemirktelėjusi sako: „Šiaip jau, mes raištelių neparduodame, tačiau galiu juos padovanoti, nes prie visų batų turime atsarginius“. Ir po minutėlės išneša iš sandėlio dvi rūšis vaškuotų batų raištelių. Nemokamai ir dar pasirinkimas! Padėkojęs ir „apšalęs“ išeinu iš parduotuvės. Jau nujaučiu, kur kitąkart pirksiu batus.
Šiais savo pavyzdžiais norėjau pademonstruoti sąžiningumą, dėmesį klientui ir žmogui. Netolimoje ateityje planuoju pakalbėti ir apie socialiai atsakingą verslą, kurio taip trūksta Lietuvoje.

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Kahlilio Džibrano pastebėjimai apie tautą: gal jis lankėsi Lietuvoje? [Valstybė]


Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti arabų išminčiaus Kahlilio Džibrano (Kahlil Jibran) pastebėjimais apie tautą:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės. Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekada nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos. Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas. Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais. Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje. Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.

Pats perkaitęs net nustėrau. Kaip taikliai mušta. Toks jausmas, kad durta tiesiai į mus, lyg autorius būtų gyvenęs Lietuvoje...
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia...
Lietuvos žmonės važiuoja pirkti drabužių į užsienį, nes per išpardavimus (o ir šiaip) jie ten būna keliskart (kai kada ir keliolika kartų) pigesni, nei Lietuvoje. Ar mūsų verslininkai tokie godūs, ar Lietuvoje labai dideli prekybos kaštai?
<...>valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės<...>
Lietuviai nebesugeba užsiauginti net kiaulių, kurios būtų pigesnės, nei importuojama lenkiška. Kas nutiko, kad Lietuvos žemdirbiai, garsėję savo nagingumu, darbštumu, uolumu, tapo nekonkurencingi? O gal reiktų pasvarstyti apie lengvatinio PVM tarifo grąžinimą šviežiai mėsai (jis taikomas nemažoje dalyje ES šalių)? Dar galime pasidžiaugti, kad geriame savo vandenį...
<...>Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji<...>
Ar nesminga tiesiai į širdį žodžiai, kad tauta pakelia balsą tik tuomet, kai ištinka paskutinioji? Kiek prirašyta straipsnių apie mūsų tautos kantrumą. Apie tai, kad ant mūsų joja, tarytum ant mulkinamų asilų. Mulai...
<...>kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais<...>
Ar nesminga į širdį žodžiai apie tai, kad neturime kuo didžiuotis, išskyrus Trakų pilį ir Vytauto ikoną? Anot A. Bumbliausko, nykštukinė valstybė su imperinėmis ambicijomis... Visa mūsų savigarba sudėta į 500 amžių senumo didybę. Mokykloje mums kišama į galvą apie buvusią šlovę, bet gal vertėtų mąstyti apie tai, kaip pelnyti šlovę dabar?
<...>Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.<...>
Argi ne tipiški mūsų politiniai veikėjai? Lapės. Kiaulės akimis. Dar dažnas atvejis - avinai lapių kailyje. Apsukrūs, nekompetetingi, meluojantys, pasipūtę, nejautrūs...galima tęsti ir tęsti.
Kur dingo visus taip skaniai ir reguliariai "giliais" straipsniais marinęs L. Donskis? Ką vapa R. Ozolas? Kokiuose pesimizmo archipelaguose nuskendęs A. Šliogeris?
O menas...vamzdis Neris pakrantėje, ledo lyčių sutraiškytas "kultūros centras", tapęs vynine, dauguma "muzikantų" ir kitų "svarbių" žmonių, užtvindžiusių masių durninimo langelį - televiziją... Nors, mano galva, meno srityje pas mus dar rusena viltis. Tikrai yra iškilių, Lietuvą garsinančių meno atstovų, tad labai piktžodžiauti negaliu.
<...>Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.<...>
Kaip pataikyta su pasakymu, kad naujus žmones sveikiname su fanfaromis, o vėliau išmetame pro galines duris kaip šiukšles. Tipiška.
<...>Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.<...>
Iš tikro, atrodo, kad dabartiniu metu susiformavęs vakuumas charizmatiškų, stiprių asmenybių, lyderių srityje. Mintimis perkratęs situaciją gal galėčiau įvardinti viso labo kelis asmenis, tinkamus vesti mūsų tautą. Tačiau su didžia viltimi žvelgiu į jaunąją, laisvų žmonių kartą. Jie kitokie. Gal ten slypi mūsų naujasis Vytautas?
<...>Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.<...>
Kaip taikliai pasakyta apie valstybės susiskaldymą. Juk dabartinė Lietuva - tai chebros, giminės, klanai (profesiniai, interesų ir t.t.). Ir jie visi mano esą Lietuva...nepavydėtina.

Šiuo įrašu jokiu būdu nesistengiu demoralizuoti savęs ir kitų. Kaip tik atvirkščiai - tikiu, kad tokios mintys, įžvalgos, gali paskatinti prabudimą, praregėjimą. Tarytum varpo gausmas...

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Lietuvis lietuviui vagis [Aš][Miestas][Valstybė]


Pasirinkau grupės „Bix“ dainos fragmentą savo pasakojimui apie tai, kaip vakar buvau apvogtas. Du kartus. Nepulkite piktintis – tai jokiu būdu nesusiję su kriminalinės policijos darbu. Sakyčiau, kad tai labiau susiję su mano...pilietiškumo ar visuomeninio mąstymo stoka.
Pirma vagystė. O buvo taip – kasdien į darbą važinėju maršrutiniais taksi (liaudyje vadinamais „mikriukais“). Bendra tvarka yra aiški – įlipi į autobusiuką, sumoki 3 Lt, o vairuotojas išmuša ir paduoda čekį, kuris yra ir tavo bilietas, ir garantas draudiminio įvykio atveju (t. y., įrodymas, kad tu išvis važiavai šiuo autobusiuku; atkreipkite dėmesį!). Deja, realybė kiek kitokia. Vakar ryte pats suskaičiavau 9 žmones, kurie sumokėjo už važiavimą, tačiau čekio negavo. Taigi penkiolikos minučių bėgyje iš valstybės, o tuo pačiu ir iš manęs, buvo vagiami pinigai (kaip sakant, „dienos šviesoje“). Tokia trumpa istorija tik iš vieno autobusiuko, o vien Vilniuje jų kursuoja šimtai kiaurą dieną! Nesu didelis mokesčių žinovas, bet manau, kad susidaro šiokia tokia sumelė.
Esu susikūręs sistemą, kurios pagalba „išmušu“ čekį iš nesąžiningo vairuotojo. Pastebėtina, kad negali būti visiškai atviras ir užbliauti ant viso autobusiuko, kad tau nedavė čekio – rizikuoji tapti nepageidautinu klientu ir tuomet stabdomi autobusiukai tiesiog tave ignoruos. Taigi įlipęs paduodu pinigus ir stoviu kiek demonstratyviai atkišta ranka, kol vairuotojas nepaduoda čekio. Labai įdomus psichologinis momentas, nes vairuotojas į tave net nežiūri, tačiau ore kibirkščiuoja savotiška valių dvikova. Jei vairuotojas yra rimtesnis chamas, jis pasiūlys atsisėsti arba paklaus, ko norite. Tuomet atsakoma, kad laukiate bilietėlio. Po kelių dienų jie jau žino, kad jūs tyliai reikalausite čekio ir visada jį išmuš. Maža detalė, bet jei kiekvienas iš važiuojančių taip elgsis, ilgainiui tai taps normalia praktika. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra vairuotojų, kurie VISUOMET spausdina čekius.
Antra vagystė. Kartais su kolegomis užsukame papietauti į įvairiose institucijose įsikūrusias valgyklėles (kiek modernizuotas sovietines „stalovaja“). Pirmus kartus „bufetavos“ stropiai muša čekiukus už jūsų kotletus, tačiau po kelių apsilankymų staiga „aptingsta“. Tampi „savas“. Savotiškas bendrininkas. Arba auka, nes kaip ir pirmame pavyzdyje – iš tavęs pradeda vogti. Turbūt visiems žinomas tas vaizdelis – iš jūsų paimami pinigai, tuomet kasos aparatas yra kilstelėjamas ir kažką pakrapščius dugne atidaromas kasos stalčius. Gaunate grąžą, o vietoje čekio – šypseną su nerimu akyse (įskųs ar ne? Reikš pretenzijas ar nueis šalin?). Šiuo atveju taip pat raginu išlikti taktišku, bet principingu: „Gal galėčiau gauti SAVO čekį?“. Garantuoju – nuo tos dienos visada jį gausite.
Iš kitos pusės, puikiai suprantu Lietuvos verslininkus, kurie dalį savo verslo yra patraukę į „pilkąją“ zoną. Nedeklaruotomis pajamomis apmokama dalis atlyginimų, gaunamas neapmokestintas pelnas, neoficialiai perkamos paslaugos ar prekės. Dauguma sako, kad nesukčiaudami – neišgyventų. Štai čia ir atsiranda terpė valstybei užsirekomenduoti iš teigiamos pusės – tinkamai reglamentuoti mokestinę sistemą, taikyti lengvatas, paskatinimus (taip pat ir bausmes), siekiant kuo didesnę verslo dalį „ištraukti į dienos šviesą“. Kol kas į valstybę žiūrima kaip į plėšiką (mokėk mokesčius, o kaip surinksi pinigus, man nesvarbu), bet tikiuosi, kad ateityje į ją žiūrės kaip į partnerį (pasitarkime kartu, ką galėtumėme padaryti, jog abi pusės išloštų). Kitu atveju Lietuva ir liks „vagių šalimi“. Beje, nereaguodami į mokestinius pažeidimus jūs savotiškai bendrininkaujame su pažeidėjais.
Pabaigai norėčiau pacituoti vakar ištartus Prezidentės žodžius, kurie gal ir skamba kiek kietokai (tai jau tampa norma), bet savyje slepia labai panašią mintį:
„Būtina peržiūrėti ir priimti priemonių planą, kad mokesčius pradėtų mokėti visi, kam priklauso. Tie žmonės, kurie nemoka, atima iš kitų žmonių galimybę gyventi geriau“.

2010 m. sausio 16 d., šeštadienis

Ar socialdemokratas yra komunistas? [Aš][Valstybė]


(Nuotraukoje - vokiečių plakatas, raginantis balsuoti už socialdemokratus, 1932 m.)
Norėčiau plačiau panagrinėti vieną fenomeną, gyvuojantį Lietuvoje, o gal ir kitose postsovietinio bloko valstybėse. Pareiškęs, kad esi socialdemokratas, kaip mat esi pakrikštijamas komunistu su visais iš to žodžio išeinančiais epitetais (raudonskūris, okupantas, kolaborantas, Rusijos padlaižys, Lenino anūkas ir t.t.). Juokingiausia dalis tame, kad dauguma burnotojų patys yra buvę komunistų partijos nariais. Kaip vienoje savo kalbų yra sakęs A. Brazauskas, iš visų Lietuvos komunistų partijos narių gal tik 3-5% tebuvo tikrais komunistais.
Iš dalies tas rodomas pyktis, antipatija yra suprantama, nes mūsų kraštas yra patyręs daug negandų, kurios siejamos būtent su komunizmu. Taip jau sutapo, kad LSDP yra savotiška Lietuvos komunistų partijos vietos perėmėją (lyderiai, kadrai ir t.t.), be to, į akis krenta ir raudona socialdemokratinė atributika (nors ji tokia yra visame pasaulyje), nes komunistinė atributika irgi yra tos pačios spalvos.
Visgi, nemanau, kad socialdemokratai turėtų nešti šį kryžių, todėl šiandien nutariau panagrinėti komunizmą ir socialdemokratiją – kuo šios ideologijos yra panašios ir kur slypi esminiai jų skirtumai.
Jei kalbėti apie panašumus, tai abi ideologijos yra giminingos ir kilusios iš tos pačio politinio kamieno – socializmo. Socializmas – viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Ko gero čia komunizmo ir socialdemokratijos panašumai ir baigiasi.
Norėčiau išskirti kelis, mano galva, pagrindinius, skirtumus. Visų pirma, tai požiūris į ekonominę sistemą. Komunizmas pasisako už valstybės kontroliuojamą ekonomiką, tuo tarpu socialdemokratija yra už reguliuojamą rinkos ekonomiką (valstybė sudeda saugiklius ten, kur, jos manymu, gali kilti neteisybė, diskriminacija, engimas). Antra, iš esmės skiriasi socializmo sukūrimo, pasiekimo būdai. Komunistai, kaip vieną iš pagrindinių kelių, mato socialistinės revoliucijos sukėlimą, kurios metu įvykdomos visos svarbiausios reformos. Tad nesuklysiu teigdamas, kad vienas iš reiškinių, lydinčių komunizmo kūrimą, yra smurtas (tą puikiai žinome ir iš savo istorijos – išbuožinimai, tremtys, žmonių grūdimai į kalėjimus ir t.t.). I. Leninas teigė, kad pradžioje yra sukuriamas socializmas ("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal darbą"), o vėliau jau kuriamas komunizmas("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikius"). Tuo tarpu socialdemokratai išsiskiria revoliucinio kelio į socializmą atmetimu bei pasisakymu už laipsnišką, evoliucinį kelią, remiantis demokratinėmis institucijomis (ne revoliucija, bet evoliucija).
Iš tikrųjų yra gan sunku rašyti apie šiuos skirtumus, nes pats komunizmas turi begalę savo atšakų (stalinizmas, trockizmas, leninizmas, maoismas, čučhė ir t.t.) ir remiasi iškilesnių komunistų interpretacijomis.
Beje, įdomu, ar tokiose valstybėse kaip Švedija, socialdemokratai irgi yra apšaukiami komunistais?
Atkreipiu dėmesį, kad tai tik mano pamąstymai, kurie gali būti klaidingi. Tad visus kviečiui atvirai diskusijai komentarų skiltyje.

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Kaip tampama partiniu [Aš]



Sulaukęs ketvirčio amžiaus nutariau aktyviau įsilieti į visuomeninį-politinį gyvenimą. „Vienas lauke – ne karys“, byloja senovės išmintis, tad pradėjau dairytis į politines partijas. Kaip jau žinote, jų ant mūsų šalelės gausiai pridygę – apie 40. Tarp jų daug tokių, kurios tikrai nevertos dėmesio (tarkim, ar girdėjote apie Lietuvos gyvenimo logikos partiją?). Mano asmeninės žvalgybos rezultatai:
Konservatoriai (Tėvynės Sąjunga) man atrodo per daug „lietuviški“ (turiu omenyje, kad jie tik deklaruoja tai), labai užsispyrę ir aklai veržiasi į priekį. Dėl ilgo buvimo opozicijoje jų žmogiškasis resursas išsekęs, trūksta kompetencijos, naujų idėjų. Radikalūs. Taip pat man antipatiškus jausmus kelia ir „tėvelis“ V. Landsbergis. Sutinku, šis žmogus tikrai daug nusipelnęs Lietuvai, tačiau jo amžina paranoja dėl vidaus ir išorės priešų, Rusijos erzinimas (kaip su šiaudu lokį badyti) ir nejautimas, kada jau laikas pasitraukti, daro šią personaliją atgrasia. Be to, man susidaręs įspūdis, kad konservatoriai, esant karštesnei diskusijai, disputui, nesuvaldo savęs, neretai prasiveržia jų kraštutinumas, aklas įtūžis (mėgstu žodį "berserkas").
Lietuvos krikščionys demokratai (jau sąjungoje su Tėvynės Sąjunga) ir visos kitos partijos, save identifikuojančios su konfesijomis (nenustebsiu, kad po 25 metų bus ir islamo partija). Man iš esmės nepriimtinas pasaulietinės ir dvasinės valdžios sudvejinimas. Tai paprasčiausia manipuliacija žmonėmis pasitelkiant ir dvasininkus. Be to, mano giminėje krikščionybė nėra giliai įsišaknijusi, tad religinis variantas atkrenta.
Liberalios partijos. Čia buvo du pasirinkimai – Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga. Noriu paminėti, kad man imponuoja liberalių idėjų veržlumas, dažnai šių pažiūrų atstovai veikia novatoriškai, moderniai. Iš kitos pusės, viskas per daug susiveda į individą. Liberalų sąjūdis atkrito automatiškai, nes Eligijus Masiulis man tikrai neatrodo patikimas veikėjas. Lyg ir tiktų žodis „trintukas“. Tuo tarpu LiCs masino jų lyderiu A. Zuoku. Nors daug žmonių jo nemėgsta, tačiau šiam žmogui kažkodėl jaučiu simpatiją. Jei vienu žodžiu – jis man atrodo dalykiškas. Visgi, ideologiniai dalykai man neleido prisijungti prie šios politinės jėgos. Be to, kartais man atrodo, kad šios politinės partijos – kaip debesėliai: kur papūtė, ten ir eina...
Partija „Tvarka ir teisingumas“. Neslėpsiu – mane tikrai masino ši politinė jėga. Jų išorėje slypi lyg kažkoks ryžtas, lyg daug žadantis pažadas. Tolimi siekiai. Man patinka jų emblema. Man visai patinka jų pusiau autoritarinis tonas. Tačiau man nepatinka jų vedlys. Išvis nesuprantu, kaip R. Paksas sugebėjo iškilti. Šiame žmoguje nematau jokios charizmos, jokių patrauklių bruožų. Taip pat abejoju šios partijos žmogiškaisiais ištekliais. O V. Mazuronis labiau panašus į kalbėtoją, o ne darytoją. Be to, mano sužadėtinė iškėlė ultimatumą – jei įstosi į TTP, tai būsi neįleistas namo ;)
Darbo partija – kažkodėl net rimtai apie tai nesvarsčiau. „Svoi paren s Archangelska“ ir Loreta Graužinienė...neskanus tandemas. Vienok, turėčiau pastebėti, kad ši partija labai rimtai dirba su jaunimu. Pirmoji kregždė – Vytautas Gapšys. Mano galva, visai neprisvilęs blynas ir puikus pavyzdys, kaip įvesti naujas figūras į politinį žaidimą.
Naujoji sąjunga (socialliberalai). Net norėjau parašyti – A. Paulausko partija. Mano akimis ji yra vieno žmogaus partija. Nesiseka lyderiui, nesiseka ir partijai. Pastaruoju metu lyg ir yra požymių, kad bandoma reanimuoti šią politinę jėgą, bet nelabai tikiu jos prisikėlimu.
Visos partijos, sukurtos tautiniu pagrindu automatiškai atkrito, nes esu lietuvis. Nematau prasmės stoti į lenkų, rusų ar kitų tautinių mažumų politines organizacijas. Čia negaliu neišreikšti savo susižavėjimo lenkų tautinės mažumos politiniu solidarumu. Jie visuomet susirenka savo balsus, ypač Vilniaus krašte. Puikus bendruomeniškumo pavyzdys.
Taigi atlikęs šiokią tokią analizę pasirinkau politinę partiją, kurios ideologija artima mano mintims ir ji nėra fiktyvi politinė jėga. Jūs teisūs – nuo 2008 m. balandžio 1 d. (savotiškai simboliška – „Melagių diena“, specialiai taikiau įstoti šią dieną, kad reikalui esant būtų pasiteisinimas dėl pažadų nevykdymo :D) esu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Sutampa mano ir LSDP ideologinis požiūris į solidarumą, socialinę gyventojų apsaugą, gerovės valstybės siekis. Sutinku – dabartyje partija gal ir nutolusi nuo savo ideologinės krypties, tačiau kas kitas, jei ne jos nariai, sudarantys stuburą, grąžins ją į teisingą vagą? Dar vienas kriterijus, kuriuo rėmiausi, pasirinkdamas šią partiją – tradicijos ir galingi žmogiškieji resursai. Manau, kad be gerų kadrų nebus ir darbų. Ir ką gi – sekasi neblogai. Šiuo metu esu LSDP Vilniaus miesto skyriaus Žirmūnų poskyrio Šiaurės grupės (litanija!) pirmininkas. Grupėje – virš 70 jaunų, energingų ir veržlių žmonių, su kurių pagalba tikiuosi nuveikti daug šaunių darbų.
Džiaugiuosi prisijungęs prie politinės partijos, nes tai yra didi galimybė pasisemti patirties, susipažinti su daugybe žmonių, pamatyti procesus iš vidaus.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Premjeras pritaria Prezidentės sprendimui... [Valstybė]


Skaitydamas rytinę spaudą šypsausi į ūsą. A. Kubilius pritaria D. Grybauskaitės sprendimui į kovo 11 d. paminėjimo šventę pasikviesti Rusijos Federacijos prezidentą D. Medvedevą.
Nuo kada Lietuvos Respublikos Prezidentui reikia premjero pritarimo dėl kviečiamų užsienio svečių?
LR Konstitucijos 84 straipsnis aiškiai pasako, kad tai yra Prezidento kompetencija.
Plačiau apie šį premjero "reveransą" skaitykite čia.

N. Oželytė apie K. Prunskienę [Valstybė]



Nors ir nemėgstu šių abiejų personalijų, man patiko vakar N. Oželytės išsakyti pamąstymai apie "Gintarinę ledi" Kazimirą Prunskienę (veiksmas vyko iškilmingame, sausio 13 d. paminėjimui skirtame, Seimo posėdyje):
"Žmogau, artėja, galų gale, Amžinybė, negi tokia didelė baimė šeimininkų, kad nors šitą dieną tu gali savo buvimu neniekinti šitos salės."
Visą straipsnį galite rasti čia.

Beje, K. Prunskienė (67) verta dar kelių sakinių. Ji man yra vadovėlinis pavyzdys, kaip senosios kartos atstovai ("homo sovieticus") niekaip nenori nulipti nuo politinės scenos ir vis "gelbėja" Lietuvą. Gal jau laikas atsipūsti ir Labanore rinkti grybus, uogas, pasidžiaugti anūkais, o ne naujas partijas steigti ir stenant ropštis į tą kalną molėtais šlaitais? Gal laikas perduoti estafetę jaunesniems žmonėms, su šiuolaikiniu pasaulio matymu, vizijomis?
Kaip sakant, ačiū, dabar mes jau patys kaip nors :)


2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Knygos. Nikolas Makiavelis [Aš]



Pastaruoju metu grįžau prie knygų skaitymo. Kadangi domiuosi politika, nutariau susipažinti su Nikolo Makiavelio darbais. Beje, jo knygą nebuvo taip lengva rasti - knygynuose jos neturėjo, bibliotekoje buvo tik vienas egzempliorius, bet ir tas buvo paimtas. Radau jo rinktinius raštus pas vieną užkietėjusį literatūros faną.
Visą laiką maniau, kad posakis Tikslas pateisina priemones priklauso būtent šiam mąstytojui. Didžiai mano nuostabai, tai yra iš kontrreformacijos laikų atkeliavęs posakis, tuo tarpu Nikolo Makiavelio frazė skamba kiek kitaip:
Teisingos priemonės galiausiai pateisina tikslą.
Gan painu, bet kaip aiškina pats mąstytojas - abstrakti politinio siekio sąvoka savaime nėra nei teisinga, nei klaidinga. Jo teisingumo ir moralumo įvertinimas priklauso nuo jį pateisinančios veiklos. Amžina diskusija apie tai, kad gėris/blogis yra viso labo subjektyvūs požiūriai.

Intro



Sveiki.
Ilgai dvejojęs, mąstęs ir svajojęs nusprendžiau "užkurti" savo pirmąją erdvę internete. Iškilęs klausimas "Apie ką rašyti?" buvo nokautuotas abstrakčiu blog`o pavadinimu "Aš. Miestas. Valstybė".
Jei trumpai, tai:
- planuoju rašyti apie save, savo pomėgius, pamąstymus, pastebėjimus ir...
Miestas - gyvenu Vilniuje ir laikau šį miestą savo namais. Man nesvetimi jo džiaugsmai ir problemos. Yra dalykų, kuriuos galima padaryti ar pakeisti, kad šis miestas būtų dar mielesnis. Kodėl apie tai nepadiskutavus?
Valstybė - man rūpi procesai, vykstantys Lietuvoje. Man rūpi šios šalies ir joje gyvenančios tautos ateitis. Aš turiu minčių, kaip prisidėti prie savo šalies gerovės, ir noriu jomis dalintis bei jas įgyvendinti.
Pabrėžiu, kad visa čia pateikiama informacija yra tik mano subjektyvi nuomonė, atvira diskusijoms.