Lietuviško elgesio norma - chamizmas [Valstybė]

Netylant kalboms apie tai, kaip gi Lietuvoje bloga gyventi, kokie nekompetentingi žmonės valdo mūsų šalį, kokia disproporcija egzistuoja tarp darbo užmokesčio ir kainų, o galų gale - koks Lietuvoje prastas oras, norėčiau pakalbėti apie dar vieną neigiamą, mūsų šalyje itin paplitusį, reiškinį. Tai savotiška akiplėšiškumo, įžūlumo, savanaudiškumo ir abejingumo aplinkiniams forma. Bandant parinkti tinkantį žodį, iš galvos niekaip neiškrenta viena sąvoka – „chamizmas“. Ji ne visai atitinka tai, apie ką rašau, tačiau yra artima.
Nenoriu remtis teoriniais pasamprotavimais, taip pat nekalbėsiu ir apie valdžioje esančių žmonių elgesį bei moralinius principus – tai jau visai kita tema (beje, pakankamai išsemta). Geriau pakalbėsiu apie mūsų visuomenę, paprastus žmones. Savo pasakojimą iliustruojant kiekvienam artimais pavyzdžiais yra lengviau būti suprastam, tad parinkau keletą kasdienio lietuviško gyvenimo akimirkų, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.
Įsivaizduokite, stovite rytiniame automobilių kamštyje. Automobiliai vėžlio žingsniu juda vorele. Skuba visi, nors jūs manote, kad labiausiai skubate jūs. Kas, kad mirksi žalias šviesos signalas? Jūs vis tiek lendate į sankryžą, o užsidegus raudonam šviesoforo signalui blokuojate tuos, kurie turėtų važiuoti. Blizgančios akutės (ar tik ne kiaulės šeimos?) įsmeigtos į priekį, kažkiek svyla ausys, nes kiti vairuotojai jus keikia, bet jūs tik pasigarsinate savo radijo imtuvą. Kažkas bando rikiuotis į jūsų juostą, bet jūs pikdžiugiškai spaudžiate akseleratoriaus pedalą ir visomis išgalėmis blokuojate „išsišokėlį“ – tegul mąsto anksčiau! Ožys! Arba dar vienas, “topinis” – iš kiemo į kelią bando išsukti automobilis, bet juk pats kaltas, kad automobilį statosi kieme. Juk žinojo, kad bus sunku išsukti! Jūs, laimėjęs 2 metrus, blokuojate jį ir toliau stovite kamštyje.
Nemažai laiko teko važinėtis maršrutiniais taksi (tautoje žinomi kaip mikriukai). Keli perliukai. Įlipa išstypęs jaunuolis ir visa “katuške“ klausosi savo „aipuodo“. Kartu su juo muzikos priversti klausytis ir visi likę keleiviai, nes ilgšio ausys puikiai retransliuoja garsą, kuris, primenu, maksimaliai „užsuktas“. Bet gal ne visi mėgsta „progressive house“, „hard rock“ ar „minimal“ muzikos stilių? Arba vairuotojas, į autobusiuką „kemšantis“ tiek keleivių, kad paskutiniai sėdi vos ne jam ant kelių. Suprantamas noras uždirbti papildomą monetą, bet kaip keleivių komfortas ir saugumas?
Rinktinis mūsų visuomenės chamiškumo pavyzdys – vieno iš Vilniaus dienraščių vykdoma akcija, kuomet iš specialiai skirtų stovų, paaukojęs 1 Lt vaikų namams, gali pasiimti laikraštį. Dažną rytą tą laikraštį pasiimu ir visada į taupyklę metu 1 Lt, kuris nuskamba labai vienišai. Vieną rytą atlikau šiokį tokį stebėjimą. Taigi, prie laikraščių stovo prilekia gan padoriai atrodanti moteriškė, pagriebia 5-6 laikraščius ir lyg niekur nieko nužingsniuoja toliau. Ponia, ar nepamiršote susimokėti? Po kelių akimirkų, vos ne sankryžos viduryje, sustoja vienai iš ministerijų priklausantis automobilis, iššoka „šoferis“, pagriebia gerą šūsnį laikraščių ir nurūksta tolyn. Pone, ar nepamiršote susimokėti? Užrašas ant laikraščių dėžės labai aiškiai skelbia, kad „Paaukok 1 Lt vaikų namams IR laikraštį skaityk nemokamai“. Mano galva, nesumokėjęs pinigų tampi smulkiu vagiūkščiu. Tad klausiu savęs ir kitų – ar tokie žmonės gali kritikuoti kitus, valdžios ar verslo atstovus apšaukinėti vagimis? Kuo smirdi, tuo ir kitus tepi?
Dar man patinka laukti savo eilės prie gydytojo kabineto durų. Būtent šioje vietoje prieš akis vyksta tikrasis lietuviško chamizmo spektaklis. Viena mano bendradarbė nekaip jautėsi ir su talonėliu nuėjo pas šeimos gydytoją. Atėjus savo laiku prie durų laukė 2 žmonės. Vienas iš jų užėjo, išėjo. Bet tada ir prasidėjo – atsirado viena tetulė, kuriai „tik biuletenį užsidaryti“, antra, kuriai „tik parašą į kompensuojamų vaistų knygelę gauti“, trečia, kuri „akimirkai“. Kolegės kantrybė trūko, kai be didelių pasiaiškinimų į kabinetą įsmuko pagyvenusių „inteligentų“ pora (sena pažintis). Su širdgėlos ašaromis pravėrusi duris ir tiesiai šviesiai paklaususi, kodėl jau 2 valandas laukia savo eilės, buvo išvadinta nemandagiu jaunu žmogumi, nors ir pasiekė savo – po 10 minučių buvo priimta.
Visi šie pavyzdžiai yra paimti iš gyvenimo ir visiems mums iki skausmo pažįstami. Prisipažinkime, juk kartais patys taip elgėmės, ne visada norime ar prisimename, kad reikia pagalvoti apie kitus. Jei jus kažkas taip vynioja aplink pirštą, tas žmogus yra chamas. Jei jūs pats taip elgiatės, sąžinės graužatis užglaistoma „man reikėjo“, „aš skubėjau“, „aš to vertas“, „tam turiu teisę“.
Mano galva, pasisakymai ar straipsniai būna niekiniai, jei autorius tik iškelia problemą, bet nepasiūlo jos sprendimo būdų. Štai keletas idėjų, kaip guiti chamizmą iš mūsų visuomenės. Visų pirma, sena kaip pasaulis taisyklė – jei nori pakeisti tave supantį pasaulį, pradėk nuo savęs. Praleisk kitą automobilį, pagalvok apie aplinkinius (ar netrikdai/netrukdai jų savo elgesiu), pakelk kito numestą šiukšlę, nusišypsok nepažįstamiems žmonėms. Antras pasiūlymas – turėti vidinės drąsos ir ryžto duoti atkirtį žmonėms, kurie elgiasi chamiškai. Pasakyti tą jiems į akis, o dar geriau – kitiems žmonėms girdint. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tokia priemonė padaro teigiamą įtaką. Ignoruoti asmenis, kurie visuomenę paverčia savo įrankiu, kurių vienintelė gyvenimo prasmė – jų poreikių tenkinimas (apie tai kalba ir A. Guoga savo knygoje „Sėkmingos tautos idėja“). Turiu slaptą viltį, kad augant visuomenės sąmoningumo lygiui, laikantis universalių moralės principų, neišvengiamai keisis ir tai, ką mes (o gal jie patys save?) dabar vadiname „elitu“. Juk jie tėra mūsų atspindys – geriausi iš geriausių. O kol kas visiems kritikams ir Lietuvos problemų „ekspertams“ siūlau prisiminti seną lietuvišką patarlę – „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Lietuvos valdymo forma: „dedovščina“ [Aš][Valstybė]

Vikipedijoje pateikiamas toks termino „dedovščina“ paaiškinimas: „Dedovščina"(rus. дедовщина) – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis. "Dedovščina" tiesiogiai reiška „senių valdžia“ (rus. дед - 'senis').“
Šiame savo straipsnelyje kalbėsiu ne apie kariuomenę ir joje esančius nestatutinius santykius. Noriu pakalbėti apie savotišką „dedovščiną“, kuri apraizgiusi Lietuvą įvairiose srityse. Be kita ko, šį straipsnelį paskatino parašyti ir asmeninės patirtys bei iš jų padarytos išvados.
Susidaro įspūdis, kad "dedovščina“ klesti visur, kur bepasisuktum. Lietuvai išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų visi tikėjo nauja pradžia. Gaila tik, kad valdžioje liko tie patys veidai. Aš nieko prieš – patirtis yra viena iš savybių, prieš kurias pagarbiai lenkiu galvą, tačiau koja kojon čia žengia ir stagnacija. Įvairiose institucijose, valstybės įmonėse ir kitose įstaigose viršuje tūno apsamanoję aštuonkojai, kurie nenori pokyčių, naujų (efektyvesnių?) veiklos metodų, mąstymo „out of the box“. Kartais susidaro įspūdis, kad jie telaukia pensijos (o kas, jei iki jos dar 6 metai?). Būdamas jaunu specialistu turi uoliai bučiuoti jų čiuptuvus ir tikėtis, kad kada nors, kai jau pats būsi aštuonkojis, galėsi užimti jų vietą. Nereikia jokių naujovių, pasiūlymų, idėjų. Reikia nuolankai laukti. Tada būsi „patikimas kadras“ (kaip sako „seniai“, kai vykdai jų užgaidas – „toli eisi“). Bet gal reikėjo padaryti kaip Gruzijai, kur iš aukštų postų buvo pašalinti visi su sena sistema susiję kadrai (čia jau radikaliausias sprendimas)?
Užmeskime akį į mūsų politinių partijų stovyklą. Veidai ten nesikeičia metų metus. Nemaža dalis žmonių, kadencija iš kadencijos išrenkami į Seimą, jau pamiršę savo profesijas. Partijų sąrašų dešimtukuose kaskart išrikiuoti tie patys aštuonkojai. Retkarčiais į jų tarpą įsiterpia naujesnis veidas, bet tikroji situacija labai gerai atspindėta V. Briuverio straipsnyje „Žaliausi – tik kreivi medžiai“ (lrytas.lt, 2010-08-16). Jis vardina „jaunus politikus“: V. Adomėnas, V.Bacevičius, A.Bilotaitė, J.Urbanavičius, A.Šedžius, V.Gapšys, A.Mazuronis... Keli tarp aštuonkojų legiono. Ir dar su klaustuku – ar jauni, ar tikrai politikai ir ar tikrai vykę? Manau, kad galima drąsiai ištarti tris „ne“. Pats dalyvaudamas politinėje veikloje matau giliai įsišaknijusius „dedovščinos“ principus partijos viduje. Kaip dar kitaip galėčiau paaiškinti tokius argumentus, kaip antai „tu partijoje kelis metus, o aš – dešimt, tad prašau patylėti“, „jaunimas turėtų išnešioti lankstinukus už kandidatus – juk dirbame vienam tikslui“, „jaunuoliai, jus turėtų motyvuoti tai, kad jei gerai partijai, kada nors bus gerai ir jums“, „jaunuoli, kas čia profesorius – jūs ar Aš?“. Sugebėjimai, asmeninės savybės dažnai prilyginamos nuliui. Svarbu tas mistinis kapitalas – „stažas“ (na ir kas, kad žmogus nesudėlioja 7 žodžių į loginę sakinio struktūrą?) ir lojalumas. Ar toli važiuosim?
Ne ką geresnė situacija ir mūsų televizijoje. Turėjau keletą minčių dėl naujo televizijos projekto. Pakalbėjus su keliais žmonėmis iš televizijos verslo atsivėrė akys – ją visą „saujoje“ laiko skaisgiriai, krivickai, bartkai ir visi kiti „prodiuseriai“, kurie ir sprendžia, kokiu šlamštu maitins tautą per televizorių ekranus. Metai iš metų laidas veda tos pačios fizionomijos, laidose dalyvauja tos pačios „žvaigždės“. Tas ratelis stipriai suaugęs ir naujų vėjų savo valdose nenori. Keletas komentarų po straipsniu apie tai, kad viena televizija pristato naują žaidimą (kalba netaisyta): „itin nemaloni vedeja ir iki gyvo kaulo atodbode "zviazdos"“, „iki gyvo kaulo igrise sios "ponios" tušti juokeliai. Valykite eteri nuo tokiu "žvaigždžių"“. Aš jau televizoriaus nežiūriu porą metų, nes nyku ir tuščia. Žmonės maitinami prastos publicistikos laidomis, menkaverčiais serialais, banaliais ir pigiais holivudiniais filmais.
Tad kur bepažvelgsi – visur vadeles paėmusi „dedovščina“. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės būriai traukia laimės ieškoti svetur? Situacija kaip iš istorijos „Katės namai“, kur name visi puotauja, bet dviems permirkusiems kačiukams vietos nėra...
Ar tai galėtų pasikeisti? Manau, kad taip. Mes, jauni žmonės, turėtume solidarizuotis. Norėdami pakeisti politinį „elitą“ turėtume dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už jaunus, iniciatyvius žmones. Taip, gal jie darys klaidų, gal ne visi išrinkti bus sąžiningi ar produktyvūs, bet senieji aštuonkojai jau 20 metų rodo savo „rezultatus“. Lietuvoje turėtų rastis vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios būtų atsvara sustabarėjusioms valstybės institucijomis. Savo veikla jos turėtų „atakuoti“ vegetuojančias institucijas, jų vadovus ir priversti keistis, pasitempti, taikyti naujus darbo metodus. Savo iniciatyvomis, finansuojamomis iš ES ir kitų lėšų, keisti šalies visuomenės požiūrį į pasaulį, europietiškas vertybes, padėti prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo. Su nusipiginusiomis televizijomis dar paprasčiau. Vienas iš variantų – internetinė TV, kurios idėja jau keletą metų sklando jaunų tautiečių gretose. Beje, artėja ir televizijos perėjimas prie skaitmeninio režimo (tų pačių lietuviškų televizijų rūpesčiu nukeltas iki 2013 m., nors Estijoje ir Latvijoje televizijos jau perėjo prie skaitmenos), kas turėtų pakoreguoti esamą situaciją.
Nenorėčiau, kad kas nors šiuos pamąstymus priskirtų prie kategorijos „užsimanė vietos po saule“ ar kad nebėra pagarbos vyresniems žmonėms. Bet viskas turi savo ribas. Šioje šalyje lemta gyventi mums, dabar jauniems ir Lietuvos nepaliekantiems žmonėms. Tad manau, kad mes turime teisę susikurti to gyvenimo pamatus. Norėčiau prisiminti kadaise Vilniaus gatvėse kabėjusio plakato šūkį: „Kas, jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą?“.

Keli pamąstymai, kilę valant prišnerkštą Nerį [Aš][Miestas]

Šį šeštadienį LSDP Vilniaus m. skyrius organizavo akciją – Neries pakrantės valymas nuo Vilnelės žiočių iki Žaliojo tilto. Neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs pirmą sakinį, sarkastiškai šyptels – politinės partijos organizuojama akcija?? Pigus triukas ir propaganda („opiumas liaudžiai“, mesteltų vienas mano bičiulis) Šyptelėjau ir aš. Ir visgi, kaip minėtos partijos narys nutariau joje sudalyvauti.

Apie situaciją atvykus.
Keli tingūs žvejai suka rites, traukia kilbukus. Visa pakrantė „storai“ nusėta bambaliais, „Pirklio“ vyno buteliais, kažkokiais skarmalais, senais baldais. Prie betonuotos pakrantės prisiplakusios krūvos padangų. Jų šią dieną ištraukėme apie 30. Su vienu bičiuliu dalinomės mintimis – kokiu žmogumi turėtum būti, kad į upę ritintum panaudotas padangas? Viską nurašėme ant žaidžiančių vaikų, kurie nuo garažų padangas suritina į upę, tačiau bičiulio retorinis klausimas liko neatsakytas: „O padangas, esančias 3 km miško gilumoje irgi vaikai suritina?“.

Apie žmones.
Atvykus į vietą kiek nustebino vietiniai žvejai. Kuomet pradėjome traukti šiukšles iš upės, vanduo susidrumstė ir žvejoti laikinai tapo neįmanoma. Žvejai susėdo ant krantų ir tingiai kramtė žolės stiebelius, kuomet mes pūškuodami traukėme šiukšles i upės, švarinome pakrantę. Paprašius padėti sureagavo tik keletas iš dešimties (o juk tai jų poilsio vieta!). Net neabejoju, kad dalis šiukšlių – būtent šių „specialistų“ darbas, bet susitvarkyti jiems tingu... Beje, dar vienas pastebėjimas. Kiekvienas stambesnis darbas ar akcija yra mini visuomenės imitacija, atspindys. Susirinkusius į akciją galėčiau suskirstyti į kelias specifines kategorijas:
*Atėjau, pasirodžiau „valdžiai“, dingau;
*atėjau, garsiai pakalbėjau, užsidėjau švarias pirštines, su švariomis ir likau;
*atėjau, pamačiau fotografą, įšokau į kadrą su šiukšlėmis ir įsiamžinau;
*atėjau, tyliai surinkau šiukšles ir dingau.
Buvo visko – ir uolių/garsių kalbėtojų, ir moterų su baltomis kelnėmis bei blizgiais rankinukais (atėjo valyti upės), ir vyrų, kurie „darbavosi“ su fotoaparatais vietoje to, kad padėtų sunešti padangas (jas nešė moterys). Tikrai – labai įdomu stebėti, iš kokio molio kiekvienas drėbtas.

Akcijos rezultatai.
30 padangų, tuzinas batų, kalnai plastiko, dujokaukė, metalinis puodas, sofa, fotelis, biuro kėdė, vaistų maišelis, kelios dešimtys maišų taros nuo alkoholio.

Išvados.
Iš dalies galiu suprasti šiukšlintojus – pakrantėje nėra nei vienos šiukšlių dėžės. Nėra ir tualeto, tad kai kurie pakrantės ruožai buvo „užminuoti“. Prisipažinsiu – maniau, kad pakrantė kur kas uoliau tvarkoma ir sulaukia rimtesnio miesto valdžios dėmesio. Manau, kad akcija pavyko ir kad ateityje jas reiktų organizuoti kas kelis mėnesius visų mikrorajonų, besiribojančių su Neries upe, teritorijose. Tai savotiškai linksma, neabejotinai stiprina bendruomeninius ryšius, o ir nauda gamtai bei miesto estetiniam vaizdui yra neabejotinai teigiama.

Kaip tūkstančiai darbininkų gegužės 1-ąją į Vilniaus gatves ėjo...

Šį šeštadienį turėjau garbės sudalyvauti eitynėse, organizuotose gegužės 1-ąjai paminėti (Tarptautinė darbo diena). Šventė tai ar ne (komunistų „išmislas“ ar normali pasaulinė šventė) – apie šiuos klausimus nekalbėsiu. Palieku diskusiją specialistams su beretėmis. Šiandien norėčiau pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie pačią eiseną.
Pirmas įspūdis – labai didelė fragmentacija eisenos viduje. Į priekį veržėsi A. Paleckio Socialistinio liaudies fronto aktyvistai. Paskui juos, kiek atsilikusi, kartu su profsąjungų nariais, žygiavo LSDP kolona. Šalia kolonos ėjo anarchistai ir vyrai, nešantys stendus, kuriuose buvo pavaizduoti objektai, primenantys nacistinę simboliką (archeologiniai radiniai su svastikomis, paminklas). Kažkur sušmėžavo ir prorusiškos organizacijos iš Estijos „Nakties sargyba“ nariai.
Antras momentas – eitynės vyko gan padrikai (kolona persirikiavimui stojo gal 3-5 kartusi) ir tyliai. Taip, kažkur priekyje grojo orkestras, pavieniai žmonės kažką šūkaliojo per ruporus, tačiau bendros fono nebuvo. Mano galva, viską buvo galima suorganizuoti kur kas geriau – per visą koloną kas 7-12 metrų „išmėtyti“ žmones su ruporais, paruošti skanduočių, šūkių, dainų tekstus ir vieningai, koordinuotai „užvedinėti“ eiseną. Manau, kad efektas būtų keleriopai didesnis, nes dabar gi daugumą laiko žygiavimas vyko tylomis arba šnekučiuojantis su savo kaimynu. Manau, kad ne visi praeiviai suprato, kas čia per paradas. Tad čia dedu didelį minusą organizatoriams.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man net ausys iš gėdos linko – atėję iki V. Kudirkos skvero „organizatoriai“ pradėjo kone peštynes dėl to, kas kalbės nuo tribūnos. Be balso liko „frontininkai“, kurie, aišku, neliko skolingi ir visus bekalbančius bandė užgožti triukšmu. Sakyčiau, labai „lietuviškas“ vaizdelis, kuomet lyg ir sąjungininkai, bet vienas kitam akis drasko... O ir tos kalbos iš tribūnos – pigios, monotoniškos, girdėtos ir iki gyvo kaulo įgrisusios. Tad atsakymas, kodėl tokie mitingai nesutraukia masių – kaip ir aiškus.
Atskiro paminėjimo nusipelno senas kadras, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Cituoju: „<...>Mes sakome, kad Gegužės 1-oji yra pirmas pagrūmojimas pirštu ir mes neatsisakome visų teisėtų protesto priemonių<...>“. Būdamas A. Kubiliaus vietoje iki pusės išvirsčiau pro Vyriausybės langą ir kvatočiausi tiesiai jam į akis. „Grūmotojas“ į renginį sugebėjo sukviesti „net“ ~100 profsąjungiečių (primenu, kad Lietuvoje profsąjungoms priklauso ~7% dirbančių žmonių). Ar gali būti rimtai vertinamas toks “lyderis”? O gal jau laikas rimtoms permainoms profsąjungų virtuvėje, o ypač – „šef povarų“ kabinete? Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų kiek pasistengęs galėtų sušaukti bent 30-40 draugų ir pažįstamų.
Manau, kad tokios eitynės yra būtinos, tačiau reikalauja tikrai kruopštesnio pasirengimo, planavimo ir darnos. Neabejoju, kad ateityje įvyks dar ne vienas panašus renginys. Tikiu, kad šitaip stiprėja pilietinė visuomenė, sąmoningumas, kad žmonės turi progą pasijusti „proceso dalimi“. Beje, man buvo visai smagu!

Apie biurokratiją (II). „Alo, alo, Taločka Jonas klauso...“ [Aš] [Valstybė]

Šiame įraše, pavadintame pasinaudojant fraze iš legendinės grupės „Antis“ dainos, norėjau pasidalinti keliais pavyzdžiais iš bendravimo telefonu su mūsų šalies institucijomis.
Neseniai teko skaityti vieną knygą, parašytą žmogaus iš Didžiosios Britanijos. Ten aprašoma, kaip jis steigė savo barą/kavinę. Mane nustebino, kad pirmajame puslapyje išspausdintame padėkos žodyje jis pirmiausiai sako nuoširdų ačiū vietinės ir nacionalinės valdžios institucijoms, kurios visą laiką geranoriškai bendradarbiavo ir be kurių pagalbos jis nebūtų pradėjęs savo verslo.
Taigi ne per seniausiai man teko domėtis panašiais klausimais ir telefono laidas „nuvedė“ tiesiai į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Atsiliepė 20-25 metų tikrai maloni ir paslaugi mergina, su kuria kalbėdamas išsiaiškinau visus mane dominusius klausimus. Uždavus klausimą apie greitai gendančius maisto produktus, ji mane nukreipė pas šią sritį kuruojančią specialistę. Pateikiu ištrauką iš mūsų įvykusio pokalbio:
- Klausau, - pasigirsta nieko gero nežadantis ir suirzęs, ~50 m. moteriškės balsas.
- Eee, laba diena, norėjau pasiteirauti, kokie produktai įeina į greitai gendančių produktų kategoriją...
- Na, daug visokių produktų įeina. Majonezas, žuvis, vištiena... Nevardinsiu juk dabar. O kam jums to reikia?
- Aš planuoju steigti maitinimo įmonę, norėjau sužinoti bent jau šaltinius, kur pasiskaityti...
- Jaunuoli, kokį jūs dar verslą kursite, jūs gi nieko nesuprantate. Elementariausių dalykų!!
- Ponia, todėl jums ir skambinu.
Pirmoji pykčio banga aname gale kiek atlyžta.
- Na gerai, ką jūs konkrečiai gaminsite? Karšti patiekalai, šalti?
- Tarkim, planuoju daryti sumuštinius su omletu. Jis į sumuštinius bus dedamas jau atvėsęs.
- Jūs ką, jaunuoli?! Aš jūsų sumuštinio su atvėsusiu omletu nė už 5 centus nepirkčiau!
Gavęs krūvą tokių patarimų, atsakymų ir „padrąsintas“ padėkoju ir baigiu pokalbį. Kažin, ar minėčiau šią ponią geru žodžiu savo knygoje (jei tokią rašyčiau)?
Mano galva, draugiška valstybės ištiesta ranka besikuriančiam verslui yra vienas iš svarbiausių faktorių, padedančių pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, skatinti verslumą. Šią pamoką turėtume išmokti.

Beje, turiu paminėti, kad paskambinęs į VMI ir SoDra buvau išklausytas ir labai detaliai informuotas. Jokių priekaištų. Gal todėl, kad pinigėlius renka? :)

Apie biurokratiją (I). Su kuo geriama kava? [Valstybė]

Nutariau parašyti kelis pranešimus apie lietuvio lūpose kone keiksmažodžiu tapusį „reiškinį“ – biurokratiją. Pats esu iš ten, tad puikiai žinau šio „organizmo“ bruožus, stiprybes ir ydas. Kodėl gi nepasidalinus?
„Pažintinį turą“ pradėsiu nuo to, nuo ko pradedamas kiekvienas rytas „kožnoje“, save gerbiančioje, biurokratinėje kontoroje. KAVA. Tai mistifikuotas ritualas, kurio atlikti susirenka bendradarbių grupelės. Didesnis kolektyvas dažnai būna skilęs į keletą darinių: „grietinėlės“ (ale valdžios) klubas, „kūmučių“ (pliotkai) klubas, „apie krepšinį ir auto“ („tikrų vyrų“) klubas ir t.t. Bendravimas yra gerai, tačiau jis neturėtų vykti valstybės sąskaita. Tarkim, mano darbovietėje laikas tarp 08.30 iki 9.30 val. yra „mirties zona“ – visi vadukai sulindę į vieną kabinetą ir siurbčiodami kavą postringauja apie savo senus gerus laikus, orą, lašišas, „politiką“ ir kitas pasaulines įdomybes. Šventas laikas.
Kita iliustracija. Prieš keletą savaičių lankiausi vienoje Vilniaus m. seniūnijų. Atėjau 8.30 val., koridoriuje laukė dar trys žmonės. Seniūno kabineto durys buvo praviros, girdėjosi vykstantis „pasitarimas“. Kelios pokalbio nuotrupos:
„<...>tos partijų programos yra chernia<...>“
„<...>bet būkime realistais – seniūnai už akių yra laikomi gaidžiais<...>“
„<...>kariuomenėje nuo krūtinės spausdavau virš šimto<..>“
Nusprendęs, kad negražu leisti jiems ir toliau kompromituotis, sukaupiu visą drąsą ir žengiu į kabinetą.
- Labas rytas. Mes čia už durų laukiame, seniūnijos darbuotojų ieškome, - tariu.
Į mane įsiremia 4 poros nustebusių-pasipiktinusių akučių.
- Jaunuoli, jūs nematote, kad čia vyksta strateginis seniūnijos pasitarimas? – iškošia išpurtęs, kavos tirščiais aplipęs tėvukas.
Taip ir gyvenam...:)

Apie politines pažiūras [Aš] [Valstybė]

Sveiki.

Kaistant ausims dėl pamiršto blog`o publikuoju savo seniau rašytą straipsnį. Nors jį rašiau remdamasis savo partijos pavyzdžiu, manau, kad tai taikytina bet kokiai politinei jėgai Lietuvoje.

Beje, nekantriam skaitytojui siūlau pasitikrinti, kokių jis politinių pažiūrų: http://www.politicalcompass.org/test

Neseniai teko dalyvauti įdomiame pokalbyje, kurio metu jokiai partijai nepriklausančius žmones stengtasi sudominti aktyvia politine veikla ir raginta stoti į LSDP. Pokalbio metu jiems buvo užduotas klausimas: „Kokia, Jūsų nuomone, nauda būti partijoje, dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime?“. Į atmintį įsirėžė vieno vaikino atsakymas: „Ne paslaptis, kad sėdint ten (vaikinas mosteli pirštu į viršų – Aut.) yra galimybė gerai prisivogti visam likusiam gyvenimui. Jei tik ten papulčiau, aš irgi taip daryčiau“. Turiu prisipažinti – labai nemaloniai nuteikė tokie žodžiai, tokia ydinga jauno žmogaus mąstysena. Esu idealistas ir nuoširdžiai tikiu, kad buvimas partijoje ir aktyvi politinė veikla visų pirma turėtų būti nukreipta į stiprios pilietinės visuomenės, žmonių gerovės kūrimą, valstybės pamatų stiprinimą, o tik po to – į partijos interesų tenkinimą ir asmeninės naudos siekį.

Šis nutikimas atnešė ir neabejotinos naudos. Ėmiau mąstyti apie naujų narių priėmimo į LSDP politiką. Mano galva, dabar partijos vykdomos kadrų politikos tikslai yra šie: 1) narių skaičiaus didinimas tikint, kad taip formuojamas lojalus elektoratas; 2) žmogiškieji resursai nesudėtingoms užduotims atlikti (švenčių, sąskrydžių organizavimas, rinkiminė agitacija, žygiavimas masiniuose renginiuose ar šventėse ir pan.); 3) partinių grupių, poskyrių ar skyrių kvotų į renkamus partijos organus didinimas (tiesioginė proporcija – kuo daugiau narių, tuo daugiau atstovų deleguojama į partijos valdymo organus). Pastaruoju metu pasigirsta kalbų apie kairiųjų jėgų konsolidaciją, tačiau nelabai tikiu tokiomis kalbomis – seniesiems partijos lyderiams nepalanki ir nereikalinga reali konkurencija, kuri, be kita ko, gali suskaldyti partiją į kelias dalis su stipriais, ambicingais lyderiais ir jų palaikymo komandomis. Tačiau tai jau atskira tema.

Iš mano paminėtų partijos kadrų politikos tikslų darytina išvada, kad svarbi ne kokybė, o kiekybė. Čia įžvelgiu didelę grėsmę, nes partija, sudaryta iš atsitiktinai surinktų žmonių, kurie yra vedami labai skirtingų interesų (vienas nori prisivogti, antras svajoja būti departamento direktoriumi, trečias yra pakviestas „ant durniaus“, ketvirtam linksma pabūti partijos šventėse, o penktasis galvoja apie Lietuvos pozicionavimą Rytų-Vakarų kryžkelėje ir t.t.), neturi bendro tikslo ar vizijos, nesugebės formuoti bendros, kryptingos ideologinės sistemos, o tuo labiau – ja vadovautis ir įgyvendinti.

Norėtųsi partiją matyti kaip kryptingai mąstančių, bendromis vertybėmis susietų, kitiems pavyzdžiu galinčių būti stiprių asmenybių sąjungą. Priklausymas partijai turėtų būti pagarbos vertas faktas. Tą galima pasiekti vykdant realią kandidatų atranką. Reformuojant partijos kadrų politiką siūlyčiau vadovautis keliais pamatiniais principais.

Politinės pažiūros. Imkim pavyzdžiu LSDP statutą. 1 jo punktas skelbia: „Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) yra politinė partija, jungianti socialdemokratinių pažiūrų Lietuvos Respublikos piliečius, siekiančius įgyvendinti Lietuvoje laisvę, demokratiją, socialinį teisingumą ir solidarumą“. Taigi pirmas uždavinys, priimant naują narį į šią partiją – įsitikinti, kad jis yra socialdemokratinių pažiūrų. Vienas iš galimų būdų tą padaryti – politinių pažiūrų testas. Internetas pilnas testų (pvz., http://www.politicalcompass.org/test), padedančių nustatyti žmogaus politines pažiūras. Tokiuose testuose pateikiami tam tikri teiginiai (pvz.: „Aš visada palaikau savo šalį nepaisant to, teisi ji, ar ne“, „Infliacijos kontrolė yra kur kas svarbiau, nei nedarbo lygio kontrolė“, „Dideles pajamas gaunantys asmenys yra per daug apmokestinti“ ir pan.), į kuriuos galimi keli atsakymai (dažniausiai penki – „labai sutinku“, „sutinku“, „nesvarbu/neturiu nuomonės“, „nesutinku“, „labai nesutinku“).

Gavus kandidato į partiją išspręstą testą taptų įmanoma susidaryti bendrą vaizdą apie asmens politines pažiūras. Būtų paradoksalu, jei testo atsakymai rėkte rėktų apie dešiniąsias asmens pažiūras, bet jis vis tiek būtų priimamas į socialdemokratų gretas. Nesakau, kad tokio asmens kandidatūra turėtų būti automatiškai atmetama. Tarkim, galėtų įvykti pokalbis su kandidatu apie jo vertybių sistemą ir tikslus, tačiau testo rezultatai – pirmas signalas apie kandidato ir partijos politinės ideologijos nesuderinamumą. Prieštaraujantys tokiai metodikai galėtų pasakyti, kad žmogus, ateinantis į partiją, nebūtinai turi išmanyti politines dogmas ir principines tiesas, tačiau, mano galva, ideologinių vertybių suvokimas turėtų būti intuityvus, o be to, prisijungimas prie vienos ar kitos politinės jėgos yra rimtas žingsnis gyvenime, kuris turi būti iš anksto apgalvotas, pasverti visi galimi variantai (o tuo pačiu – pasigilinta bent į pagrindines politinių jėgų vertybes, teiginius ir jų atitiktį su asmenine pozicija).

Psichologinis asmenybės testas. Pasaulyje egzistuoja daugybė psichologinių asmenybės nustatymo testų, kuriuos labai plačiai naudoja rimtos įmonės, įdarbindamos naujus žmones. Taikydama tokius testus kandidatams partija galėtų išvengti asmenų su nepageidaujamomis asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip konfliktiškumas, visuomeninių normų kvestionavimas, neatsakingumas, niekinantis požiūris į aplinkinius, egoistiškumas ir pan. Abejotina, ar asmenys, turintys aukščiau išvardintas savybes, galėtų įnešti kažką pozityvaus ir konstruktyvaus į partijos veiklą. Tuo pačiu būtų suformuoti psichologiniai partijos narių paveikslai, kurie galėtų būti pridedami prie asmens bylos.

Rekomendacijų sistema. LSDP statutas nurodo, kad asmuo, stojantis į LSDP, turi būti rekomenduotas dviejų narių, turinčių ne mažesnį kaip vienerių metų partinį stažą. Dabar rekomendacijos yra dalinamos gana lengvai, rekomenduodamas asmenį partijos narys neįgyja jokios atsakomybės. Gal derėtų tai susieti? Tarkim, jei per pirmus metus naujasis narys padaro nusižengimą partijos statutui, jo elgesio svarstyme turėtų dalyvauti ir jį rekomendavęs asmuo. Arba, jei naujai priimtas partijos narys nemoka nario mokesčio, atsiranda prievolė rekomendavusiam asmeniui (savotiškas laidavimas). Tokiu atveju būtų sukurta atsakomybės sistema.

Paminėjau tik keletą galimų atrankos tobulinimo krypčių. Neabejoju, kad galimų kelių yra daug. Tik turėdama sutariantį, darnų ir vieningą kolektyvą, sudarytą iš aktyvių, brandžių ir nesavanaudžių asmenybių, partija gali vykdyti kryptingą, ideologija ir tikromis kairiosiomis vertybėmis paremtą politiką, kurti Lietuvos žmonėms palankią gyvenamąją aplinką ir ekonominę gerovę, daryti tai ne tik žodžiais, bet realiais veiksmais.