Menas ir propaganda [Valstybė]

Vakar teko žiūrėti Nikitos Michalkovo filmą „12“. Nuostabus filmas. Nuostabus dviem aspektais. Meniniu ir propagandiniu.
Pirma pakalbėkime apie meną. Ne veltui filmas Venecijos kino festivalyje įvertintas Auksiniu liūtu. Tai pat filmas buvo nominuotas JAV kino meno akademijos apdovanojimuose (Oskarui gauti) kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“. Nuostabiai parinkti personažai, išskirtiniai charakteriai. Gyvenimo istorijos iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeninės ir tautos tragedijos. Įstatymo ir teisybės santykis (filmas net baigiamas citata apie tai). Apie Rusijos ir Kaukazo tautų santykį.
O dabar pakalbėkime apie propagandą. Galbūt pradėsiu nuo aktualiausio klausimo – lietuvių. Viename epizode, lyg tarp kitko, praslysta Rusijos žydo pasakojimas apie tai, kaip jo tėvas buvo nacistinės Vokietijos lageryje, kurį kontroliavo „litovskaja SS divizija“. Dauguma net nesureaguotų ir gūžteltų pečiais – gal ir galėjo taip būti. Maža ką ta lietuviška SS divizija saugojo. Rusui, žiūrinčiam filmą, kažkur giliai, pasąmonės kamputyje užsifiksuotų – „litovec – nacyst/fašyst“ (ko, turbūt, ir siekiama). O faktas tas, kad lietuviškos SS divizijos išvis NEBUVO. Buvo bandymų ją suformuoti, tačiau neatsirado pakankamai savanorių (po ko sekė tam tikros nacių sankcijos).
Galima analizuoti ir giliau. Tą darė Rusijos žurnalistai. Personažai parinkti tendencingai – dalis jų turi realius atitikmenis Rusijos viešojoje erdvėje. Nepastebimai išaukštinamas karininko autoritetas (itin jaudinantis momentas – virpanti N. Michalkovo pasmakrė ir kelios ašaros akyse, kai jis prabyla apie amžiną Rusijos karininko garbę („Čiest oficera“)). Gan painiai „apžaidžiamas“ Kaukazo tautų klausimas (Maskvoje gyvenantis daktaras kaukazietis labai impulsyvus – tai ramus, protaujantis, tai tarsi laukinis, besimosuojantis peiliu ar pagautas pykčio priepuolio) .
Pastebėtina, kad tai ne pirmas kartas filmuose naudoti melagingus arba abejotinus faktus (karo Čečėnijoje metu mačiau filmą, kuriame į narsius rusų kareivius iš pasalų šaudė dvi snaiperės lietuvės – berods Valė ir Vida).
Įdomu ar mūsų institucijos, atsakingos už užsienio politiką, kaip nors sureagavo į tokią grubią faktinę klaidą, ar viskas buvo nuleistas „ant durniaus“?