Šį šeštadienį turėjau garbės sudalyvauti eitynėse, organizuotose gegužės 1-ąjai paminėti (Tarptautinė darbo diena). Šventė tai ar ne (komunistų „išmislas“ ar normali pasaulinė šventė) – apie šiuos klausimus nekalbėsiu. Palieku diskusiją specialistams su beretėmis. Šiandien norėčiau pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie pačią eiseną.
Pirmas įspūdis – labai didelė fragmentacija eisenos viduje. Į priekį veržėsi A. Paleckio Socialistinio liaudies fronto aktyvistai. Paskui juos, kiek atsilikusi, kartu su profsąjungų nariais, žygiavo LSDP kolona. Šalia kolonos ėjo anarchistai ir vyrai, nešantys stendus, kuriuose buvo pavaizduoti objektai, primenantys nacistinę simboliką (archeologiniai radiniai su svastikomis, paminklas). Kažkur sušmėžavo ir prorusiškos organizacijos iš Estijos „Nakties sargyba“ nariai.
Antras momentas – eitynės vyko gan padrikai (kolona persirikiavimui stojo gal 3-5 kartusi) ir tyliai. Taip, kažkur priekyje grojo orkestras, pavieniai žmonės kažką šūkaliojo per ruporus, tačiau bendros fono nebuvo. Mano galva, viską buvo galima suorganizuoti kur kas geriau – per visą koloną kas 7-12 metrų „išmėtyti“ žmones su ruporais, paruošti skanduočių, šūkių, dainų tekstus ir vieningai, koordinuotai „užvedinėti“ eiseną. Manau, kad efektas būtų keleriopai didesnis, nes dabar gi daugumą laiko žygiavimas vyko tylomis arba šnekučiuojantis su savo kaimynu. Manau, kad ne visi praeiviai suprato, kas čia per paradas. Tad čia dedu didelį minusą organizatoriams.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man net ausys iš gėdos linko – atėję iki V. Kudirkos skvero „organizatoriai“ pradėjo kone peštynes dėl to, kas kalbės nuo tribūnos. Be balso liko „frontininkai“, kurie, aišku, neliko skolingi ir visus bekalbančius bandė užgožti triukšmu. Sakyčiau, labai „lietuviškas“ vaizdelis, kuomet lyg ir sąjungininkai, bet vienas kitam akis drasko... O ir tos kalbos iš tribūnos – pigios, monotoniškos, girdėtos ir iki gyvo kaulo įgrisusios. Tad atsakymas, kodėl tokie mitingai nesutraukia masių – kaip ir aiškus.
Atskiro paminėjimo nusipelno senas kadras, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Cituoju: „<...>Mes sakome, kad Gegužės 1-oji yra pirmas pagrūmojimas pirštu ir mes neatsisakome visų teisėtų protesto priemonių<...>“. Būdamas A. Kubiliaus vietoje iki pusės išvirsčiau pro Vyriausybės langą ir kvatočiausi tiesiai jam į akis. „Grūmotojas“ į renginį sugebėjo sukviesti „net“ ~100 profsąjungiečių (primenu, kad Lietuvoje profsąjungoms priklauso ~7% dirbančių žmonių). Ar gali būti rimtai vertinamas toks “lyderis”? O gal jau laikas rimtoms permainoms profsąjungų virtuvėje, o ypač – „šef povarų“ kabinete? Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų kiek pasistengęs galėtų sušaukti bent 30-40 draugų ir pažįstamų.
Manau, kad tokios eitynės yra būtinos, tačiau reikalauja tikrai kruopštesnio pasirengimo, planavimo ir darnos. Neabejoju, kad ateityje įvyks dar ne vienas panašus renginys. Tikiu, kad šitaip stiprėja pilietinė visuomenė, sąmoningumas, kad žmonės turi progą pasijusti „proceso dalimi“. Beje, man buvo visai smagu!
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą