Lietuvos valdymo forma: „dedovščina“ [Aš][Valstybė]

Vikipedijoje pateikiamas toks termino „dedovščina“ paaiškinimas: „Dedovščina"(rus. дедовщина) – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis. "Dedovščina" tiesiogiai reiška „senių valdžia“ (rus. дед - 'senis').“
Šiame savo straipsnelyje kalbėsiu ne apie kariuomenę ir joje esančius nestatutinius santykius. Noriu pakalbėti apie savotišką „dedovščiną“, kuri apraizgiusi Lietuvą įvairiose srityse. Be kita ko, šį straipsnelį paskatino parašyti ir asmeninės patirtys bei iš jų padarytos išvados.
Susidaro įspūdis, kad "dedovščina“ klesti visur, kur bepasisuktum. Lietuvai išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų visi tikėjo nauja pradžia. Gaila tik, kad valdžioje liko tie patys veidai. Aš nieko prieš – patirtis yra viena iš savybių, prieš kurias pagarbiai lenkiu galvą, tačiau koja kojon čia žengia ir stagnacija. Įvairiose institucijose, valstybės įmonėse ir kitose įstaigose viršuje tūno apsamanoję aštuonkojai, kurie nenori pokyčių, naujų (efektyvesnių?) veiklos metodų, mąstymo „out of the box“. Kartais susidaro įspūdis, kad jie telaukia pensijos (o kas, jei iki jos dar 6 metai?). Būdamas jaunu specialistu turi uoliai bučiuoti jų čiuptuvus ir tikėtis, kad kada nors, kai jau pats būsi aštuonkojis, galėsi užimti jų vietą. Nereikia jokių naujovių, pasiūlymų, idėjų. Reikia nuolankai laukti. Tada būsi „patikimas kadras“ (kaip sako „seniai“, kai vykdai jų užgaidas – „toli eisi“). Bet gal reikėjo padaryti kaip Gruzijai, kur iš aukštų postų buvo pašalinti visi su sena sistema susiję kadrai (čia jau radikaliausias sprendimas)?
Užmeskime akį į mūsų politinių partijų stovyklą. Veidai ten nesikeičia metų metus. Nemaža dalis žmonių, kadencija iš kadencijos išrenkami į Seimą, jau pamiršę savo profesijas. Partijų sąrašų dešimtukuose kaskart išrikiuoti tie patys aštuonkojai. Retkarčiais į jų tarpą įsiterpia naujesnis veidas, bet tikroji situacija labai gerai atspindėta V. Briuverio straipsnyje „Žaliausi – tik kreivi medžiai“ (lrytas.lt, 2010-08-16). Jis vardina „jaunus politikus“: V. Adomėnas, V.Bacevičius, A.Bilotaitė, J.Urbanavičius, A.Šedžius, V.Gapšys, A.Mazuronis... Keli tarp aštuonkojų legiono. Ir dar su klaustuku – ar jauni, ar tikrai politikai ir ar tikrai vykę? Manau, kad galima drąsiai ištarti tris „ne“. Pats dalyvaudamas politinėje veikloje matau giliai įsišaknijusius „dedovščinos“ principus partijos viduje. Kaip dar kitaip galėčiau paaiškinti tokius argumentus, kaip antai „tu partijoje kelis metus, o aš – dešimt, tad prašau patylėti“, „jaunimas turėtų išnešioti lankstinukus už kandidatus – juk dirbame vienam tikslui“, „jaunuoliai, jus turėtų motyvuoti tai, kad jei gerai partijai, kada nors bus gerai ir jums“, „jaunuoli, kas čia profesorius – jūs ar Aš?“. Sugebėjimai, asmeninės savybės dažnai prilyginamos nuliui. Svarbu tas mistinis kapitalas – „stažas“ (na ir kas, kad žmogus nesudėlioja 7 žodžių į loginę sakinio struktūrą?) ir lojalumas. Ar toli važiuosim?
Ne ką geresnė situacija ir mūsų televizijoje. Turėjau keletą minčių dėl naujo televizijos projekto. Pakalbėjus su keliais žmonėmis iš televizijos verslo atsivėrė akys – ją visą „saujoje“ laiko skaisgiriai, krivickai, bartkai ir visi kiti „prodiuseriai“, kurie ir sprendžia, kokiu šlamštu maitins tautą per televizorių ekranus. Metai iš metų laidas veda tos pačios fizionomijos, laidose dalyvauja tos pačios „žvaigždės“. Tas ratelis stipriai suaugęs ir naujų vėjų savo valdose nenori. Keletas komentarų po straipsniu apie tai, kad viena televizija pristato naują žaidimą (kalba netaisyta): „itin nemaloni vedeja ir iki gyvo kaulo atodbode "zviazdos"“, „iki gyvo kaulo igrise sios "ponios" tušti juokeliai. Valykite eteri nuo tokiu "žvaigždžių"“. Aš jau televizoriaus nežiūriu porą metų, nes nyku ir tuščia. Žmonės maitinami prastos publicistikos laidomis, menkaverčiais serialais, banaliais ir pigiais holivudiniais filmais.
Tad kur bepažvelgsi – visur vadeles paėmusi „dedovščina“. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės būriai traukia laimės ieškoti svetur? Situacija kaip iš istorijos „Katės namai“, kur name visi puotauja, bet dviems permirkusiems kačiukams vietos nėra...
Ar tai galėtų pasikeisti? Manau, kad taip. Mes, jauni žmonės, turėtume solidarizuotis. Norėdami pakeisti politinį „elitą“ turėtume dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už jaunus, iniciatyvius žmones. Taip, gal jie darys klaidų, gal ne visi išrinkti bus sąžiningi ar produktyvūs, bet senieji aštuonkojai jau 20 metų rodo savo „rezultatus“. Lietuvoje turėtų rastis vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios būtų atsvara sustabarėjusioms valstybės institucijomis. Savo veikla jos turėtų „atakuoti“ vegetuojančias institucijas, jų vadovus ir priversti keistis, pasitempti, taikyti naujus darbo metodus. Savo iniciatyvomis, finansuojamomis iš ES ir kitų lėšų, keisti šalies visuomenės požiūrį į pasaulį, europietiškas vertybes, padėti prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo. Su nusipiginusiomis televizijomis dar paprasčiau. Vienas iš variantų – internetinė TV, kurios idėja jau keletą metų sklando jaunų tautiečių gretose. Beje, artėja ir televizijos perėjimas prie skaitmeninio režimo (tų pačių lietuviškų televizijų rūpesčiu nukeltas iki 2013 m., nors Estijoje ir Latvijoje televizijos jau perėjo prie skaitmenos), kas turėtų pakoreguoti esamą situaciją.
Nenorėčiau, kad kas nors šiuos pamąstymus priskirtų prie kategorijos „užsimanė vietos po saule“ ar kad nebėra pagarbos vyresniems žmonėms. Bet viskas turi savo ribas. Šioje šalyje lemta gyventi mums, dabar jauniems ir Lietuvos nepaliekantiems žmonėms. Tad manau, kad mes turime teisę susikurti to gyvenimo pamatus. Norėčiau prisiminti kadaise Vilniaus gatvėse kabėjusio plakato šūkį: „Kas, jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą?“.

Keli pamąstymai, kilę valant prišnerkštą Nerį [Aš][Miestas]

Šį šeštadienį LSDP Vilniaus m. skyrius organizavo akciją – Neries pakrantės valymas nuo Vilnelės žiočių iki Žaliojo tilto. Neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs pirmą sakinį, sarkastiškai šyptels – politinės partijos organizuojama akcija?? Pigus triukas ir propaganda („opiumas liaudžiai“, mesteltų vienas mano bičiulis) Šyptelėjau ir aš. Ir visgi, kaip minėtos partijos narys nutariau joje sudalyvauti.

Apie situaciją atvykus.
Keli tingūs žvejai suka rites, traukia kilbukus. Visa pakrantė „storai“ nusėta bambaliais, „Pirklio“ vyno buteliais, kažkokiais skarmalais, senais baldais. Prie betonuotos pakrantės prisiplakusios krūvos padangų. Jų šią dieną ištraukėme apie 30. Su vienu bičiuliu dalinomės mintimis – kokiu žmogumi turėtum būti, kad į upę ritintum panaudotas padangas? Viską nurašėme ant žaidžiančių vaikų, kurie nuo garažų padangas suritina į upę, tačiau bičiulio retorinis klausimas liko neatsakytas: „O padangas, esančias 3 km miško gilumoje irgi vaikai suritina?“.

Apie žmones.
Atvykus į vietą kiek nustebino vietiniai žvejai. Kuomet pradėjome traukti šiukšles iš upės, vanduo susidrumstė ir žvejoti laikinai tapo neįmanoma. Žvejai susėdo ant krantų ir tingiai kramtė žolės stiebelius, kuomet mes pūškuodami traukėme šiukšles i upės, švarinome pakrantę. Paprašius padėti sureagavo tik keletas iš dešimties (o juk tai jų poilsio vieta!). Net neabejoju, kad dalis šiukšlių – būtent šių „specialistų“ darbas, bet susitvarkyti jiems tingu... Beje, dar vienas pastebėjimas. Kiekvienas stambesnis darbas ar akcija yra mini visuomenės imitacija, atspindys. Susirinkusius į akciją galėčiau suskirstyti į kelias specifines kategorijas:
*Atėjau, pasirodžiau „valdžiai“, dingau;
*atėjau, garsiai pakalbėjau, užsidėjau švarias pirštines, su švariomis ir likau;
*atėjau, pamačiau fotografą, įšokau į kadrą su šiukšlėmis ir įsiamžinau;
*atėjau, tyliai surinkau šiukšles ir dingau.
Buvo visko – ir uolių/garsių kalbėtojų, ir moterų su baltomis kelnėmis bei blizgiais rankinukais (atėjo valyti upės), ir vyrų, kurie „darbavosi“ su fotoaparatais vietoje to, kad padėtų sunešti padangas (jas nešė moterys). Tikrai – labai įdomu stebėti, iš kokio molio kiekvienas drėbtas.

Akcijos rezultatai.
30 padangų, tuzinas batų, kalnai plastiko, dujokaukė, metalinis puodas, sofa, fotelis, biuro kėdė, vaistų maišelis, kelios dešimtys maišų taros nuo alkoholio.

Išvados.
Iš dalies galiu suprasti šiukšlintojus – pakrantėje nėra nei vienos šiukšlių dėžės. Nėra ir tualeto, tad kai kurie pakrantės ruožai buvo „užminuoti“. Prisipažinsiu – maniau, kad pakrantė kur kas uoliau tvarkoma ir sulaukia rimtesnio miesto valdžios dėmesio. Manau, kad akcija pavyko ir kad ateityje jas reiktų organizuoti kas kelis mėnesius visų mikrorajonų, besiribojančių su Neries upe, teritorijose. Tai savotiškai linksma, neabejotinai stiprina bendruomeninius ryšius, o ir nauda gamtai bei miesto estetiniam vaizdui yra neabejotinai teigiama.

Kaip tūkstančiai darbininkų gegužės 1-ąją į Vilniaus gatves ėjo...

Šį šeštadienį turėjau garbės sudalyvauti eitynėse, organizuotose gegužės 1-ąjai paminėti (Tarptautinė darbo diena). Šventė tai ar ne (komunistų „išmislas“ ar normali pasaulinė šventė) – apie šiuos klausimus nekalbėsiu. Palieku diskusiją specialistams su beretėmis. Šiandien norėčiau pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie pačią eiseną.
Pirmas įspūdis – labai didelė fragmentacija eisenos viduje. Į priekį veržėsi A. Paleckio Socialistinio liaudies fronto aktyvistai. Paskui juos, kiek atsilikusi, kartu su profsąjungų nariais, žygiavo LSDP kolona. Šalia kolonos ėjo anarchistai ir vyrai, nešantys stendus, kuriuose buvo pavaizduoti objektai, primenantys nacistinę simboliką (archeologiniai radiniai su svastikomis, paminklas). Kažkur sušmėžavo ir prorusiškos organizacijos iš Estijos „Nakties sargyba“ nariai.
Antras momentas – eitynės vyko gan padrikai (kolona persirikiavimui stojo gal 3-5 kartusi) ir tyliai. Taip, kažkur priekyje grojo orkestras, pavieniai žmonės kažką šūkaliojo per ruporus, tačiau bendros fono nebuvo. Mano galva, viską buvo galima suorganizuoti kur kas geriau – per visą koloną kas 7-12 metrų „išmėtyti“ žmones su ruporais, paruošti skanduočių, šūkių, dainų tekstus ir vieningai, koordinuotai „užvedinėti“ eiseną. Manau, kad efektas būtų keleriopai didesnis, nes dabar gi daugumą laiko žygiavimas vyko tylomis arba šnekučiuojantis su savo kaimynu. Manau, kad ne visi praeiviai suprato, kas čia per paradas. Tad čia dedu didelį minusą organizatoriams.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man net ausys iš gėdos linko – atėję iki V. Kudirkos skvero „organizatoriai“ pradėjo kone peštynes dėl to, kas kalbės nuo tribūnos. Be balso liko „frontininkai“, kurie, aišku, neliko skolingi ir visus bekalbančius bandė užgožti triukšmu. Sakyčiau, labai „lietuviškas“ vaizdelis, kuomet lyg ir sąjungininkai, bet vienas kitam akis drasko... O ir tos kalbos iš tribūnos – pigios, monotoniškos, girdėtos ir iki gyvo kaulo įgrisusios. Tad atsakymas, kodėl tokie mitingai nesutraukia masių – kaip ir aiškus.
Atskiro paminėjimo nusipelno senas kadras, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Cituoju: „<...>Mes sakome, kad Gegužės 1-oji yra pirmas pagrūmojimas pirštu ir mes neatsisakome visų teisėtų protesto priemonių<...>“. Būdamas A. Kubiliaus vietoje iki pusės išvirsčiau pro Vyriausybės langą ir kvatočiausi tiesiai jam į akis. „Grūmotojas“ į renginį sugebėjo sukviesti „net“ ~100 profsąjungiečių (primenu, kad Lietuvoje profsąjungoms priklauso ~7% dirbančių žmonių). Ar gali būti rimtai vertinamas toks “lyderis”? O gal jau laikas rimtoms permainoms profsąjungų virtuvėje, o ypač – „šef povarų“ kabinete? Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų kiek pasistengęs galėtų sušaukti bent 30-40 draugų ir pažįstamų.
Manau, kad tokios eitynės yra būtinos, tačiau reikalauja tikrai kruopštesnio pasirengimo, planavimo ir darnos. Neabejoju, kad ateityje įvyks dar ne vienas panašus renginys. Tikiu, kad šitaip stiprėja pilietinė visuomenė, sąmoningumas, kad žmonės turi progą pasijusti „proceso dalimi“. Beje, man buvo visai smagu!

Apie biurokratiją (II). „Alo, alo, Taločka Jonas klauso...“ [Aš] [Valstybė]

Šiame įraše, pavadintame pasinaudojant fraze iš legendinės grupės „Antis“ dainos, norėjau pasidalinti keliais pavyzdžiais iš bendravimo telefonu su mūsų šalies institucijomis.
Neseniai teko skaityti vieną knygą, parašytą žmogaus iš Didžiosios Britanijos. Ten aprašoma, kaip jis steigė savo barą/kavinę. Mane nustebino, kad pirmajame puslapyje išspausdintame padėkos žodyje jis pirmiausiai sako nuoširdų ačiū vietinės ir nacionalinės valdžios institucijoms, kurios visą laiką geranoriškai bendradarbiavo ir be kurių pagalbos jis nebūtų pradėjęs savo verslo.
Taigi ne per seniausiai man teko domėtis panašiais klausimais ir telefono laidas „nuvedė“ tiesiai į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Atsiliepė 20-25 metų tikrai maloni ir paslaugi mergina, su kuria kalbėdamas išsiaiškinau visus mane dominusius klausimus. Uždavus klausimą apie greitai gendančius maisto produktus, ji mane nukreipė pas šią sritį kuruojančią specialistę. Pateikiu ištrauką iš mūsų įvykusio pokalbio:
- Klausau, - pasigirsta nieko gero nežadantis ir suirzęs, ~50 m. moteriškės balsas.
- Eee, laba diena, norėjau pasiteirauti, kokie produktai įeina į greitai gendančių produktų kategoriją...
- Na, daug visokių produktų įeina. Majonezas, žuvis, vištiena... Nevardinsiu juk dabar. O kam jums to reikia?
- Aš planuoju steigti maitinimo įmonę, norėjau sužinoti bent jau šaltinius, kur pasiskaityti...
- Jaunuoli, kokį jūs dar verslą kursite, jūs gi nieko nesuprantate. Elementariausių dalykų!!
- Ponia, todėl jums ir skambinu.
Pirmoji pykčio banga aname gale kiek atlyžta.
- Na gerai, ką jūs konkrečiai gaminsite? Karšti patiekalai, šalti?
- Tarkim, planuoju daryti sumuštinius su omletu. Jis į sumuštinius bus dedamas jau atvėsęs.
- Jūs ką, jaunuoli?! Aš jūsų sumuštinio su atvėsusiu omletu nė už 5 centus nepirkčiau!
Gavęs krūvą tokių patarimų, atsakymų ir „padrąsintas“ padėkoju ir baigiu pokalbį. Kažin, ar minėčiau šią ponią geru žodžiu savo knygoje (jei tokią rašyčiau)?
Mano galva, draugiška valstybės ištiesta ranka besikuriančiam verslui yra vienas iš svarbiausių faktorių, padedančių pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, skatinti verslumą. Šią pamoką turėtume išmokti.

Beje, turiu paminėti, kad paskambinęs į VMI ir SoDra buvau išklausytas ir labai detaliai informuotas. Jokių priekaištų. Gal todėl, kad pinigėlius renka? :)

Apie politines pažiūras [Aš] [Valstybė]

Sveiki.

Kaistant ausims dėl pamiršto blog`o publikuoju savo seniau rašytą straipsnį. Nors jį rašiau remdamasis savo partijos pavyzdžiu, manau, kad tai taikytina bet kokiai politinei jėgai Lietuvoje.

Beje, nekantriam skaitytojui siūlau pasitikrinti, kokių jis politinių pažiūrų: http://www.politicalcompass.org/test

Neseniai teko dalyvauti įdomiame pokalbyje, kurio metu jokiai partijai nepriklausančius žmones stengtasi sudominti aktyvia politine veikla ir raginta stoti į LSDP. Pokalbio metu jiems buvo užduotas klausimas: „Kokia, Jūsų nuomone, nauda būti partijoje, dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime?“. Į atmintį įsirėžė vieno vaikino atsakymas: „Ne paslaptis, kad sėdint ten (vaikinas mosteli pirštu į viršų – Aut.) yra galimybė gerai prisivogti visam likusiam gyvenimui. Jei tik ten papulčiau, aš irgi taip daryčiau“. Turiu prisipažinti – labai nemaloniai nuteikė tokie žodžiai, tokia ydinga jauno žmogaus mąstysena. Esu idealistas ir nuoširdžiai tikiu, kad buvimas partijoje ir aktyvi politinė veikla visų pirma turėtų būti nukreipta į stiprios pilietinės visuomenės, žmonių gerovės kūrimą, valstybės pamatų stiprinimą, o tik po to – į partijos interesų tenkinimą ir asmeninės naudos siekį.

Šis nutikimas atnešė ir neabejotinos naudos. Ėmiau mąstyti apie naujų narių priėmimo į LSDP politiką. Mano galva, dabar partijos vykdomos kadrų politikos tikslai yra šie: 1) narių skaičiaus didinimas tikint, kad taip formuojamas lojalus elektoratas; 2) žmogiškieji resursai nesudėtingoms užduotims atlikti (švenčių, sąskrydžių organizavimas, rinkiminė agitacija, žygiavimas masiniuose renginiuose ar šventėse ir pan.); 3) partinių grupių, poskyrių ar skyrių kvotų į renkamus partijos organus didinimas (tiesioginė proporcija – kuo daugiau narių, tuo daugiau atstovų deleguojama į partijos valdymo organus). Pastaruoju metu pasigirsta kalbų apie kairiųjų jėgų konsolidaciją, tačiau nelabai tikiu tokiomis kalbomis – seniesiems partijos lyderiams nepalanki ir nereikalinga reali konkurencija, kuri, be kita ko, gali suskaldyti partiją į kelias dalis su stipriais, ambicingais lyderiais ir jų palaikymo komandomis. Tačiau tai jau atskira tema.

Iš mano paminėtų partijos kadrų politikos tikslų darytina išvada, kad svarbi ne kokybė, o kiekybė. Čia įžvelgiu didelę grėsmę, nes partija, sudaryta iš atsitiktinai surinktų žmonių, kurie yra vedami labai skirtingų interesų (vienas nori prisivogti, antras svajoja būti departamento direktoriumi, trečias yra pakviestas „ant durniaus“, ketvirtam linksma pabūti partijos šventėse, o penktasis galvoja apie Lietuvos pozicionavimą Rytų-Vakarų kryžkelėje ir t.t.), neturi bendro tikslo ar vizijos, nesugebės formuoti bendros, kryptingos ideologinės sistemos, o tuo labiau – ja vadovautis ir įgyvendinti.

Norėtųsi partiją matyti kaip kryptingai mąstančių, bendromis vertybėmis susietų, kitiems pavyzdžiu galinčių būti stiprių asmenybių sąjungą. Priklausymas partijai turėtų būti pagarbos vertas faktas. Tą galima pasiekti vykdant realią kandidatų atranką. Reformuojant partijos kadrų politiką siūlyčiau vadovautis keliais pamatiniais principais.

Politinės pažiūros. Imkim pavyzdžiu LSDP statutą. 1 jo punktas skelbia: „Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) yra politinė partija, jungianti socialdemokratinių pažiūrų Lietuvos Respublikos piliečius, siekiančius įgyvendinti Lietuvoje laisvę, demokratiją, socialinį teisingumą ir solidarumą“. Taigi pirmas uždavinys, priimant naują narį į šią partiją – įsitikinti, kad jis yra socialdemokratinių pažiūrų. Vienas iš galimų būdų tą padaryti – politinių pažiūrų testas. Internetas pilnas testų (pvz., http://www.politicalcompass.org/test), padedančių nustatyti žmogaus politines pažiūras. Tokiuose testuose pateikiami tam tikri teiginiai (pvz.: „Aš visada palaikau savo šalį nepaisant to, teisi ji, ar ne“, „Infliacijos kontrolė yra kur kas svarbiau, nei nedarbo lygio kontrolė“, „Dideles pajamas gaunantys asmenys yra per daug apmokestinti“ ir pan.), į kuriuos galimi keli atsakymai (dažniausiai penki – „labai sutinku“, „sutinku“, „nesvarbu/neturiu nuomonės“, „nesutinku“, „labai nesutinku“).

Gavus kandidato į partiją išspręstą testą taptų įmanoma susidaryti bendrą vaizdą apie asmens politines pažiūras. Būtų paradoksalu, jei testo atsakymai rėkte rėktų apie dešiniąsias asmens pažiūras, bet jis vis tiek būtų priimamas į socialdemokratų gretas. Nesakau, kad tokio asmens kandidatūra turėtų būti automatiškai atmetama. Tarkim, galėtų įvykti pokalbis su kandidatu apie jo vertybių sistemą ir tikslus, tačiau testo rezultatai – pirmas signalas apie kandidato ir partijos politinės ideologijos nesuderinamumą. Prieštaraujantys tokiai metodikai galėtų pasakyti, kad žmogus, ateinantis į partiją, nebūtinai turi išmanyti politines dogmas ir principines tiesas, tačiau, mano galva, ideologinių vertybių suvokimas turėtų būti intuityvus, o be to, prisijungimas prie vienos ar kitos politinės jėgos yra rimtas žingsnis gyvenime, kuris turi būti iš anksto apgalvotas, pasverti visi galimi variantai (o tuo pačiu – pasigilinta bent į pagrindines politinių jėgų vertybes, teiginius ir jų atitiktį su asmenine pozicija).

Psichologinis asmenybės testas. Pasaulyje egzistuoja daugybė psichologinių asmenybės nustatymo testų, kuriuos labai plačiai naudoja rimtos įmonės, įdarbindamos naujus žmones. Taikydama tokius testus kandidatams partija galėtų išvengti asmenų su nepageidaujamomis asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip konfliktiškumas, visuomeninių normų kvestionavimas, neatsakingumas, niekinantis požiūris į aplinkinius, egoistiškumas ir pan. Abejotina, ar asmenys, turintys aukščiau išvardintas savybes, galėtų įnešti kažką pozityvaus ir konstruktyvaus į partijos veiklą. Tuo pačiu būtų suformuoti psichologiniai partijos narių paveikslai, kurie galėtų būti pridedami prie asmens bylos.

Rekomendacijų sistema. LSDP statutas nurodo, kad asmuo, stojantis į LSDP, turi būti rekomenduotas dviejų narių, turinčių ne mažesnį kaip vienerių metų partinį stažą. Dabar rekomendacijos yra dalinamos gana lengvai, rekomenduodamas asmenį partijos narys neįgyja jokios atsakomybės. Gal derėtų tai susieti? Tarkim, jei per pirmus metus naujasis narys padaro nusižengimą partijos statutui, jo elgesio svarstyme turėtų dalyvauti ir jį rekomendavęs asmuo. Arba, jei naujai priimtas partijos narys nemoka nario mokesčio, atsiranda prievolė rekomendavusiam asmeniui (savotiškas laidavimas). Tokiu atveju būtų sukurta atsakomybės sistema.

Paminėjau tik keletą galimų atrankos tobulinimo krypčių. Neabejoju, kad galimų kelių yra daug. Tik turėdama sutariantį, darnų ir vieningą kolektyvą, sudarytą iš aktyvių, brandžių ir nesavanaudžių asmenybių, partija gali vykdyti kryptingą, ideologija ir tikromis kairiosiomis vertybėmis paremtą politiką, kurti Lietuvos žmonėms palankią gyvenamąją aplinką ir ekonominę gerovę, daryti tai ne tik žodžiais, bet realiais veiksmais.

Lietuvis lietuviui vagis [Aš][Miestas][Valstybė]

Pasirinkau grupės „Bix“ dainos fragmentą savo pasakojimui apie tai, kaip vakar buvau apvogtas. Du kartus. Nepulkite piktintis – tai jokiu būdu nesusiję su kriminalinės policijos darbu. Sakyčiau, kad tai labiau susiję su mano...pilietiškumo ar visuomeninio mąstymo stoka.
Pirma vagystė. O buvo taip – kasdien į darbą važinėju maršrutiniais taksi (liaudyje vadinamais „mikriukais“). Bendra tvarka yra aiški – įlipi į autobusiuką, sumoki 3 Lt, o vairuotojas išmuša ir paduoda čekį, kuris yra ir tavo bilietas, ir garantas draudiminio įvykio atveju (t. y., įrodymas, kad tu išvis važiavai šiuo autobusiuku; atkreipkite dėmesį!). Deja, realybė kiek kitokia. Vakar ryte pats suskaičiavau 9 žmones, kurie sumokėjo už važiavimą, tačiau čekio negavo. Taigi penkiolikos minučių bėgyje iš valstybės, o tuo pačiu ir iš manęs, buvo vagiami pinigai (kaip sakant, „dienos šviesoje“). Tokia trumpa istorija tik iš vieno autobusiuko, o vien Vilniuje jų kursuoja šimtai kiaurą dieną! Nesu didelis mokesčių žinovas, bet manau, kad susidaro šiokia tokia sumelė.
Esu susikūręs sistemą, kurios pagalba „išmušu“ čekį iš nesąžiningo vairuotojo. Pastebėtina, kad negali būti visiškai atviras ir užbliauti ant viso autobusiuko, kad tau nedavė čekio – rizikuoji tapti nepageidautinu klientu ir tuomet stabdomi autobusiukai tiesiog tave ignoruos. Taigi įlipęs paduodu pinigus ir stoviu kiek demonstratyviai atkišta ranka, kol vairuotojas nepaduoda čekio. Labai įdomus psichologinis momentas, nes vairuotojas į tave net nežiūri, tačiau ore kibirkščiuoja savotiška valių dvikova. Jei vairuotojas yra rimtesnis chamas, jis pasiūlys atsisėsti arba paklaus, ko norite. Tuomet atsakoma, kad laukiate bilietėlio. Po kelių dienų jie jau žino, kad jūs tyliai reikalausite čekio ir visada jį išmuš. Maža detalė, bet jei kiekvienas iš važiuojančių taip elgsis, ilgainiui tai taps normalia praktika. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra vairuotojų, kurie VISUOMET spausdina čekius.
Antra vagystė. Kartais su kolegomis užsukame papietauti į įvairiose institucijose įsikūrusias valgyklėles (kiek modernizuotas sovietines „stalovaja“). Pirmus kartus „bufetavos“ stropiai muša čekiukus už jūsų kotletus, tačiau po kelių apsilankymų staiga „aptingsta“. Tampi „savas“. Savotiškas bendrininkas. Arba auka, nes kaip ir pirmame pavyzdyje – iš tavęs pradeda vogti. Turbūt visiems žinomas tas vaizdelis – iš jūsų paimami pinigai, tuomet kasos aparatas yra kilstelėjamas ir kažką pakrapščius dugne atidaromas kasos stalčius. Gaunate grąžą, o vietoje čekio – šypseną su nerimu akyse (įskųs ar ne? Reikš pretenzijas ar nueis šalin?). Šiuo atveju taip pat raginu išlikti taktišku, bet principingu: „Gal galėčiau gauti SAVO čekį?“. Garantuoju – nuo tos dienos visada jį gausite.
Iš kitos pusės, puikiai suprantu Lietuvos verslininkus, kurie dalį savo verslo yra patraukę į „pilkąją“ zoną. Nedeklaruotomis pajamomis apmokama dalis atlyginimų, gaunamas neapmokestintas pelnas, neoficialiai perkamos paslaugos ar prekės. Dauguma sako, kad nesukčiaudami – neišgyventų. Štai čia ir atsiranda terpė valstybei užsirekomenduoti iš teigiamos pusės – tinkamai reglamentuoti mokestinę sistemą, taikyti lengvatas, paskatinimus (taip pat ir bausmes), siekiant kuo didesnę verslo dalį „ištraukti į dienos šviesą“. Kol kas į valstybę žiūrima kaip į plėšiką (mokėk mokesčius, o kaip surinksi pinigus, man nesvarbu), bet tikiuosi, kad ateityje į ją žiūrės kaip į partnerį (pasitarkime kartu, ką galėtumėme padaryti, jog abi pusės išloštų). Kitu atveju Lietuva ir liks „vagių šalimi“. Beje, nereaguodami į mokestinius pažeidimus jūs savotiškai bendrininkaujame su pažeidėjais.
Pabaigai norėčiau pacituoti vakar ištartus Prezidentės žodžius, kurie gal ir skamba kiek kietokai (tai jau tampa norma), bet savyje slepia labai panašią mintį:

„Būtina peržiūrėti ir priimti priemonių planą, kad mokesčius pradėtų mokėti visi, kam priklauso. Tie žmonės, kurie nemoka, atima iš kitų žmonių galimybę gyventi geriau“.

Ar socialdemokratas yra komunistas? [Aš][Valstybė]

(Nuotraukoje - vokiečių plakatas, raginantis balsuoti už socialdemokratus, 1932 m.)
Norėčiau plačiau panagrinėti vieną fenomeną, gyvuojantį Lietuvoje, o gal ir kitose postsovietinio bloko valstybėse. Pareiškęs, kad esi socialdemokratas, kaip mat esi pakrikštijamas komunistu su visais iš to žodžio išeinančiais epitetais (raudonskūris, okupantas, kolaborantas, Rusijos padlaižys, Lenino anūkas ir t.t.). Juokingiausia dalis tame, kad dauguma burnotojų patys yra buvę komunistų partijos nariais. Kaip vienoje savo kalbų yra sakęs A. Brazauskas, iš visų Lietuvos komunistų partijos narių gal tik 3-5% tebuvo tikrais komunistais.
Iš dalies tas rodomas pyktis, antipatija yra suprantama, nes mūsų kraštas yra patyręs daug negandų, kurios siejamos būtent su komunizmu. Taip jau sutapo, kad LSDP yra savotiška Lietuvos komunistų partijos vietos perėmėją (lyderiai, kadrai ir t.t.), be to, į akis krenta ir raudona socialdemokratinė atributika (nors ji tokia yra visame pasaulyje), nes komunistinė atributika irgi yra tos pačios spalvos.
Visgi, nemanau, kad socialdemokratai turėtų nešti šį kryžių, todėl šiandien nutariau panagrinėti komunizmą ir socialdemokratiją – kuo šios ideologijos yra panašios ir kur slypi esminiai jų skirtumai.
Jei kalbėti apie panašumus, tai abi ideologijos yra giminingos ir kilusios iš tos pačio politinio kamieno – socializmo. Socializmas – viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Ko gero čia komunizmo ir socialdemokratijos panašumai ir baigiasi.
Norėčiau išskirti kelis, mano galva, pagrindinius, skirtumus. Visų pirma, tai požiūris į ekonominę sistemą. Komunizmas pasisako už valstybės kontroliuojamą ekonomiką, tuo tarpu socialdemokratija yra už reguliuojamą rinkos ekonomiką (valstybė sudeda saugiklius ten, kur, jos manymu, gali kilti neteisybė, diskriminacija, engimas). Antra, iš esmės skiriasi socializmo sukūrimo, pasiekimo būdai. Komunistai, kaip vieną iš pagrindinių kelių, mato socialistinės revoliucijos sukėlimą, kurios metu įvykdomos visos svarbiausios reformos. Tad nesuklysiu teigdamas, kad vienas iš reiškinių, lydinčių komunizmo kūrimą, yra smurtas (tą puikiai žinome ir iš savo istorijos – išbuožinimai, tremtys, žmonių grūdimai į kalėjimus ir t.t.). I. Leninas teigė, kad pradžioje yra sukuriamas socializmas ("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal darbą"), o vėliau jau kuriamas komunizmas("iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikius"). Tuo tarpu socialdemokratai išsiskiria revoliucinio kelio į socializmą atmetimu bei pasisakymu už laipsnišką, evoliucinį kelią, remiantis demokratinėmis institucijomis (ne revoliucija, bet evoliucija).
Iš tikrųjų yra gan sunku rašyti apie šiuos skirtumus, nes pats komunizmas turi begalę savo atšakų (stalinizmas, trockizmas, leninizmas, maoismas, čučhė ir t.t.) ir remiasi iškilesnių komunistų interpretacijomis.
Beje, įdomu, ar tokiose valstybėse kaip Švedija, socialdemokratai irgi yra apšaukiami komunistais?
Atkreipiu dėmesį, kad tai tik mano pamąstymai, kurie gali būti klaidingi. Tad visus kviečiui atvirai diskusijai komentarų skiltyje.

Kaip tampama partiniu [Aš]

Sulaukęs ketvirčio amžiaus nutariau aktyviau įsilieti į visuomeninį-politinį gyvenimą. „Vienas lauke – ne karys“, byloja senovės išmintis, tad pradėjau dairytis į politines partijas. Kaip jau žinote, jų ant mūsų šalelės gausiai pridygę – apie 40. Tarp jų daug tokių, kurios tikrai nevertos dėmesio (tarkim, ar girdėjote apie Lietuvos gyvenimo logikos partiją?). Mano asmeninės žvalgybos rezultatai:
Konservatoriai (Tėvynės Sąjunga) man atrodo per daug „lietuviški“ (turiu omenyje, kad jie tik deklaruoja tai), labai užsispyrę ir aklai veržiasi į priekį. Dėl ilgo buvimo opozicijoje jų žmogiškasis resursas išsekęs, trūksta kompetencijos, naujų idėjų. Radikalūs. Taip pat man antipatiškus jausmus kelia ir „tėvelis“ V. Landsbergis. Sutinku, šis žmogus tikrai daug nusipelnęs Lietuvai, tačiau jo amžina paranoja dėl vidaus ir išorės priešų, Rusijos erzinimas (kaip su šiaudu lokį badyti) ir nejautimas, kada jau laikas pasitraukti, daro šią personaliją atgrasia. Be to, man susidaręs įspūdis, kad konservatoriai, esant karštesnei diskusijai, disputui, nesuvaldo savęs, neretai prasiveržia jų kraštutinumas, aklas įtūžis (mėgstu žodį "berserkas").
Lietuvos krikščionys demokratai (jau sąjungoje su Tėvynės Sąjunga) ir visos kitos partijos, save identifikuojančios su konfesijomis (nenustebsiu, kad po 25 metų bus ir islamo partija). Man iš esmės nepriimtinas pasaulietinės ir dvasinės valdžios sudvejinimas. Tai paprasčiausia manipuliacija žmonėmis pasitelkiant ir dvasininkus. Be to, mano giminėje krikščionybė nėra giliai įsišaknijusi, tad religinis variantas atkrenta.
Liberalios partijos. Čia buvo du pasirinkimai – Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga. Noriu paminėti, kad man imponuoja liberalių idėjų veržlumas, dažnai šių pažiūrų atstovai veikia novatoriškai, moderniai. Iš kitos pusės, viskas per daug susiveda į individą. Liberalų sąjūdis atkrito automatiškai, nes Eligijus Masiulis man tikrai neatrodo patikimas veikėjas. Lyg ir tiktų žodis „trintukas“. Tuo tarpu LiCs masino jų lyderiu A. Zuoku. Nors daug žmonių jo nemėgsta, tačiau šiam žmogui kažkodėl jaučiu simpatiją. Jei vienu žodžiu – jis man atrodo dalykiškas. Visgi, ideologiniai dalykai man neleido prisijungti prie šios politinės jėgos. Be to, kartais man atrodo, kad šios politinės partijos – kaip debesėliai: kur papūtė, ten ir eina...
Partija „Tvarka ir teisingumas“. Neslėpsiu – mane tikrai masino ši politinė jėga. Jų išorėje slypi lyg kažkoks ryžtas, lyg daug žadantis pažadas. Tolimi siekiai. Man patinka jų emblema. Man visai patinka jų pusiau autoritarinis tonas. Tačiau man nepatinka jų vedlys. Išvis nesuprantu, kaip R. Paksas sugebėjo iškilti. Šiame žmoguje nematau jokios charizmos, jokių patrauklių bruožų. Taip pat abejoju šios partijos žmogiškaisiais ištekliais. O V. Mazuronis labiau panašus į kalbėtoją, o ne darytoją. Be to, mano sužadėtinė iškėlė ultimatumą – jei įstosi į TTP, tai būsi neįleistas namo ;)
Darbo partija – kažkodėl net rimtai apie tai nesvarsčiau. „Svoi paren s Archangelska“ ir Loreta Graužinienė...neskanus tandemas. Vienok, turėčiau pastebėti, kad ši partija labai rimtai dirba su jaunimu. Pirmoji kregždė – Vytautas Gapšys. Mano galva, visai neprisvilęs blynas ir puikus pavyzdys, kaip įvesti naujas figūras į politinį žaidimą.
Naujoji sąjunga (socialliberalai). Net norėjau parašyti – A. Paulausko partija. Mano akimis ji yra vieno žmogaus partija. Nesiseka lyderiui, nesiseka ir partijai. Pastaruoju metu lyg ir yra požymių, kad bandoma reanimuoti šią politinę jėgą, bet nelabai tikiu jos prisikėlimu.
Visos partijos, sukurtos tautiniu pagrindu automatiškai atkrito, nes esu lietuvis. Nematau prasmės stoti į lenkų, rusų ar kitų tautinių mažumų politines organizacijas. Čia negaliu neišreikšti savo susižavėjimo lenkų tautinės mažumos politiniu solidarumu. Jie visuomet susirenka savo balsus, ypač Vilniaus krašte. Puikus bendruomeniškumo pavyzdys.
Taigi atlikęs šiokią tokią analizę pasirinkau politinę partiją, kurios ideologija artima mano mintims ir ji nėra fiktyvi politinė jėga. Jūs teisūs – nuo 2008 m. balandžio 1 d. (savotiškai simboliška – „Melagių diena“, specialiai taikiau įstoti šią dieną, kad reikalui esant būtų pasiteisinimas dėl pažadų nevykdymo :D) esu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Sutampa mano ir LSDP ideologinis požiūris į solidarumą, socialinę gyventojų apsaugą, gerovės valstybės siekis. Sutinku – dabartyje partija gal ir nutolusi nuo savo ideologinės krypties, tačiau kas kitas, jei ne jos nariai, sudarantys stuburą, grąžins ją į teisingą vagą? Dar vienas kriterijus, kuriuo rėmiausi, pasirinkdamas šią partiją – tradicijos ir galingi žmogiškieji resursai. Manau, kad be gerų kadrų nebus ir darbų. Ir ką gi – sekasi neblogai. Šiuo metu esu LSDP Vilniaus miesto skyriaus Žirmūnų poskyrio Šiaurės grupės (litanija!) pirmininkas. Grupėje – virš 70 jaunų, energingų ir veržlių žmonių, su kurių pagalba tikiuosi nuveikti daug šaunių darbų.
Džiaugiuosi prisijungęs prie politinės partijos, nes tai yra didi galimybė pasisemti patirties, susipažinti su daugybe žmonių, pamatyti procesus iš vidaus.

Knygos. Nikolas Makiavelis [Aš]

Pastaruoju metu grįžau prie knygų skaitymo. Kadangi domiuosi politika, nutariau susipažinti su Nikolo Makiavelio darbais. Beje, jo knygą nebuvo taip lengva rasti - knygynuose jos neturėjo, bibliotekoje buvo tik vienas egzempliorius, bet ir tas buvo paimtas. Radau jo rinktinius raštus pas vieną užkietėjusį literatūros faną.
Visą laiką maniau, kad posakis Tikslas pateisina priemones priklauso būtent šiam mąstytojui. Didžiai mano nuostabai, tai yra iš kontrreformacijos laikų atkeliavęs posakis, tuo tarpu Nikolo Makiavelio frazė skamba kiek kitaip:
Teisingos priemonės galiausiai pateisina tikslą.
Gan painu, bet kaip aiškina pats mąstytojas - abstrakti politinio siekio sąvoka savaime nėra nei teisinga, nei klaidinga. Jo teisingumo ir moralumo įvertinimas priklauso nuo jį pateisinančios veiklos. Amžina diskusija apie tai, kad gėris/blogis yra viso labo subjektyvūs požiūriai.