Rodomi pranešimai su žymėmis Lietuva. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Lietuva. Rodyti visus pranešimus

2010 m. spalio 22 d., penktadienis

Lietuviško elgesio norma - chamizmas [Valstybė]


Netylant kalboms apie tai, kaip gi Lietuvoje bloga gyventi, kokie nekompetentingi žmonės valdo mūsų šalį, kokia disproporcija egzistuoja tarp darbo užmokesčio ir kainų, o galų gale - koks Lietuvoje prastas oras, norėčiau pakalbėti apie dar vieną neigiamą, mūsų šalyje itin paplitusį, reiškinį. Tai savotiška akiplėšiškumo, įžūlumo, savanaudiškumo ir abejingumo aplinkiniams forma. Bandant parinkti tinkantį žodį, iš galvos niekaip neiškrenta viena sąvoka – „chamizmas“. Ji ne visai atitinka tai, apie ką rašau, tačiau yra artima.
Nenoriu remtis teoriniais pasamprotavimais, taip pat nekalbėsiu ir apie valdžioje esančių žmonių elgesį bei moralinius principus – tai jau visai kita tema (beje, pakankamai išsemta). Geriau pakalbėsiu apie mūsų visuomenę, paprastus žmones. Savo pasakojimą iliustruojant kiekvienam artimais pavyzdžiais yra lengviau būti suprastam, tad parinkau keletą kasdienio lietuviško gyvenimo akimirkų, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.
Įsivaizduokite, stovite rytiniame automobilių kamštyje. Automobiliai vėžlio žingsniu juda vorele. Skuba visi, nors jūs manote, kad labiausiai skubate jūs. Kas, kad mirksi žalias šviesos signalas? Jūs vis tiek lendate į sankryžą, o užsidegus raudonam šviesoforo signalui blokuojate tuos, kurie turėtų važiuoti. Blizgančios akutės (ar tik ne kiaulės šeimos?) įsmeigtos į priekį, kažkiek svyla ausys, nes kiti vairuotojai jus keikia, bet jūs tik pasigarsinate savo radijo imtuvą. Kažkas bando rikiuotis į jūsų juostą, bet jūs pikdžiugiškai spaudžiate akseleratoriaus pedalą ir visomis išgalėmis blokuojate „išsišokėlį“ – tegul mąsto anksčiau! Ožys! Arba dar vienas, “topinis” – iš kiemo į kelią bando išsukti automobilis, bet juk pats kaltas, kad automobilį statosi kieme. Juk žinojo, kad bus sunku išsukti! Jūs, laimėjęs 2 metrus, blokuojate jį ir toliau stovite kamštyje.
Nemažai laiko teko važinėtis maršrutiniais taksi (tautoje žinomi kaip mikriukai). Keli perliukai. Įlipa išstypęs jaunuolis ir visa “katuške“ klausosi savo „aipuodo“. Kartu su juo muzikos priversti klausytis ir visi likę keleiviai, nes ilgšio ausys puikiai retransliuoja garsą, kuris, primenu, maksimaliai „užsuktas“. Bet gal ne visi mėgsta „progressive house“, „hard rock“ ar „minimal“ muzikos stilių? Arba vairuotojas, į autobusiuką „kemšantis“ tiek keleivių, kad paskutiniai sėdi vos ne jam ant kelių. Suprantamas noras uždirbti papildomą monetą, bet kaip keleivių komfortas ir saugumas?
Rinktinis mūsų visuomenės chamiškumo pavyzdys – vieno iš Vilniaus dienraščių vykdoma akcija, kuomet iš specialiai skirtų stovų, paaukojęs 1 Lt vaikų namams, gali pasiimti laikraštį. Dažną rytą tą laikraštį pasiimu ir visada į taupyklę metu 1 Lt, kuris nuskamba labai vienišai. Vieną rytą atlikau šiokį tokį stebėjimą. Taigi, prie laikraščių stovo prilekia gan padoriai atrodanti moteriškė, pagriebia 5-6 laikraščius ir lyg niekur nieko nužingsniuoja toliau. Ponia, ar nepamiršote susimokėti? Po kelių akimirkų, vos ne sankryžos viduryje, sustoja vienai iš ministerijų priklausantis automobilis, iššoka „šoferis“, pagriebia gerą šūsnį laikraščių ir nurūksta tolyn. Pone, ar nepamiršote susimokėti? Užrašas ant laikraščių dėžės labai aiškiai skelbia, kad „Paaukok 1 Lt vaikų namams IR laikraštį skaityk nemokamai“. Mano galva, nesumokėjęs pinigų tampi smulkiu vagiūkščiu. Tad klausiu savęs ir kitų – ar tokie žmonės gali kritikuoti kitus, valdžios ar verslo atstovus apšaukinėti vagimis? Kuo smirdi, tuo ir kitus tepi?
Dar man patinka laukti savo eilės prie gydytojo kabineto durų. Būtent šioje vietoje prieš akis vyksta tikrasis lietuviško chamizmo spektaklis. Viena mano bendradarbė nekaip jautėsi ir su talonėliu nuėjo pas šeimos gydytoją. Atėjus savo laiku prie durų laukė 2 žmonės. Vienas iš jų užėjo, išėjo. Bet tada ir prasidėjo – atsirado viena tetulė, kuriai „tik biuletenį užsidaryti“, antra, kuriai „tik parašą į kompensuojamų vaistų knygelę gauti“, trečia, kuri „akimirkai“. Kolegės kantrybė trūko, kai be didelių pasiaiškinimų į kabinetą įsmuko pagyvenusių „inteligentų“ pora (sena pažintis). Su širdgėlos ašaromis pravėrusi duris ir tiesiai šviesiai paklaususi, kodėl jau 2 valandas laukia savo eilės, buvo išvadinta nemandagiu jaunu žmogumi, nors ir pasiekė savo – po 10 minučių buvo priimta.
Visi šie pavyzdžiai yra paimti iš gyvenimo ir visiems mums iki skausmo pažįstami. Prisipažinkime, juk kartais patys taip elgėmės, ne visada norime ar prisimename, kad reikia pagalvoti apie kitus. Jei jus kažkas taip vynioja aplink pirštą, tas žmogus yra chamas. Jei jūs pats taip elgiatės, sąžinės graužatis užglaistoma „man reikėjo“, „aš skubėjau“, „aš to vertas“, „tam turiu teisę“.
Mano galva, pasisakymai ar straipsniai būna niekiniai, jei autorius tik iškelia problemą, bet nepasiūlo jos sprendimo būdų. Štai keletas idėjų, kaip guiti chamizmą iš mūsų visuomenės. Visų pirma, sena kaip pasaulis taisyklė – jei nori pakeisti tave supantį pasaulį, pradėk nuo savęs. Praleisk kitą automobilį, pagalvok apie aplinkinius (ar netrikdai/netrukdai jų savo elgesiu), pakelk kito numestą šiukšlę, nusišypsok nepažįstamiems žmonėms. Antras pasiūlymas – turėti vidinės drąsos ir ryžto duoti atkirtį žmonėms, kurie elgiasi chamiškai. Pasakyti tą jiems į akis, o dar geriau – kitiems žmonėms girdint. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tokia priemonė padaro teigiamą įtaką. Ignoruoti asmenis, kurie visuomenę paverčia savo įrankiu, kurių vienintelė gyvenimo prasmė – jų poreikių tenkinimas (apie tai kalba ir A. Guoga savo knygoje „Sėkmingos tautos idėja“). Turiu slaptą viltį, kad augant visuomenės sąmoningumo lygiui, laikantis universalių moralės principų, neišvengiamai keisis ir tai, ką mes (o gal jie patys save?) dabar vadiname „elitu“. Juk jie tėra mūsų atspindys – geriausi iš geriausių. O kol kas visiems kritikams ir Lietuvos problemų „ekspertams“ siūlau prisiminti seną lietuvišką patarlę – „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

2010 m. kovo 20 d., šeštadienis

Apie biurokratiją (I). Su kuo geriama kava? [Valstybė]


Nutariau parašyti kelis pranešimus apie lietuvio lūpose kone keiksmažodžiu tapusį „reiškinį“ – biurokratiją. Pats esu iš ten, tad puikiai žinau šio „organizmo“ bruožus, stiprybes ir ydas. Kodėl gi nepasidalinus?
Pažintinį turą“ pradėsiu nuo to, nuo ko pradedamas kiekvienas rytas „kožnoje“, save gerbiančioje, biurokratinėje kontoroje. KAVA. Tai mistifikuotas ritualas, kurio atlikti susirenka bendradarbių grupelės. Didesnis kolektyvas dažnai būna skilęs į keletą darinių: „grietinėlės“ (ale valdžios) klubas, „kūmučių“ (pliotkai) klubas, „apie krepšinį ir auto“ („tikrų vyrų“) klubas ir t.t. Bendravimas yra gerai, tačiau jis neturėtų vykti valstybės sąskaita. Tarkim, mano darbovietėje laikas tarp 08.30 iki 9.30 val. yra „mirties zona“ – visi vadukai sulindę į vieną kabinetą ir siurbčiodami kavą postringauja apie savo senus gerus laikus, orą, lašišas, „politiką“ ir kitas pasaulines įdomybes. Šventas laikas.
Kita iliustracija. Prieš keletą savaičių lankiausi vienoje Vilniaus m. seniūnijų. Atėjau 8.30 val., koridoriuje laukė dar trys žmonės. Seniūno kabineto durys buvo praviros, girdėjosi vykstantis „pasitarimas“. Kelios pokalbio nuotrupos:
„<...>tos partijų programos yra chernia<...>“
„<...>bet būkime realistais – seniūnai už akių yra laikomi gaidžiais<...>“
„<...>kariuomenėje nuo krūtinės spausdavau virš šimto<..>“
Nusprendęs, kad negražu leisti jiems ir toliau kompromituotis, sukaupiu visą drąsą ir žengiu į kabinetą.
- Labas rytas. Mes čia už durų laukiame, seniūnijos darbuotojų ieškome, - tariu.
Į mane įsiremia 4 poros nustebusių-pasipiktinusių akučių.
- Jaunuoli, jūs nematote, kad čia vyksta strateginis seniūnijos pasitarimas? – iškošia išpurtęs, kavos tirščiais aplipęs tėvukas.
Taip ir gyvenam...:)

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Menas ir propaganda [Valstybė]


Vakar teko žiūrėti Nikitos Michalkovo filmą „12“. Nuostabus filmas. Nuostabus dviem aspektais. Meniniu ir propagandiniu.
Pirma pakalbėkime apie meną. Ne veltui filmas Venecijos kino festivalyje įvertintas Auksiniu liūtu. Tai pat filmas buvo nominuotas JAV kino meno akademijos apdovanojimuose (Oskarui gauti) kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“. Nuostabiai parinkti personažai, išskirtiniai charakteriai. Gyvenimo istorijos iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeninės ir tautos tragedijos. Įstatymo ir teisybės santykis (filmas net baigiamas citata apie tai). Apie Rusijos ir Kaukazo tautų santykį.
O dabar pakalbėkime apie propagandą. Galbūt pradėsiu nuo aktualiausio klausimo – lietuvių. Viename epizode, lyg tarp kitko, praslysta Rusijos žydo pasakojimas apie tai, kaip jo tėvas buvo nacistinės Vokietijos lageryje, kurį kontroliavo „litovskaja SS divizija“. Dauguma net nesureaguotų ir gūžteltų pečiais – gal ir galėjo taip būti. Maža ką ta lietuviška SS divizija saugojo. Rusui, žiūrinčiam filmą, kažkur giliai, pasąmonės kamputyje užsifiksuotų – „litovec – nacyst/fašyst“ (ko, turbūt, ir siekiama). O faktas tas, kad lietuviškos SS divizijos išvis NEBUVO. Buvo bandymų ją suformuoti, tačiau neatsirado pakankamai savanorių (po ko sekė tam tikros nacių sankcijos).
Galima analizuoti ir giliau. Tą darė Rusijos žurnalistai. Personažai parinkti tendencingai – dalis jų turi realius atitikmenis Rusijos viešojoje erdvėje. Nepastebimai išaukštinamas karininko autoritetas (itin jaudinantis momentas – virpanti N. Michalkovo pasmakrė ir kelios ašaros akyse, kai jis prabyla apie amžiną Rusijos karininko garbę („Čiest oficera“)). Gan painiai „apžaidžiamas“ Kaukazo tautų klausimas (Maskvoje gyvenantis daktaras kaukazietis labai impulsyvus – tai ramus, protaujantis, tai tarsi laukinis, besimosuojantis peiliu ar pagautas pykčio priepuolio) .
Pastebėtina, kad tai ne pirmas kartas filmuose naudoti melagingus arba abejotinus faktus (karo Čečėnijoje metu mačiau filmą, kuriame į narsius rusų kareivius iš pasalų šaudė dvi snaiperės lietuvės – berods Valė ir Vida).
Įdomu ar mūsų institucijos, atsakingos už užsienio politiką, kaip nors sureagavo į tokią grubią faktinę klaidą, ar viskas buvo nuleistas „ant durniaus“?

2010 m. sausio 22 d., penktadienis

Auka ar nusikaltėlis? [Valstybė]

Senoliai sako: "Ne viskas auksas, kas auksu žiba".
Šiandien perskaičiau „graudų“ straipsnį apie tai, kaip eilinį kartą buvo apgautas žmogus – atėjusiems nepažįstamiems, kurie prisistatė policininkais ir pagrasino atliksią kratą, atidavė 10 tūkst. Lt. Tipiška istorija. Tokias, su įvairiausiomis variacijomis, girdime kartą per savaitę jau pastaruosius 3-5 metus. Anksčiau man buvo jų gaila. Tačiau šiandien pagalvojau – kodėl nei vienas iš nukentėjusių nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (bent jau negirdėjau)? Juk tipiškas tokio įvykio scenarijus yra toks: paskambina ar ateina asmuo, prisistato policijos pareigūnu, informuoja, kad asmeniui tiesiogiai arba jo artimiesiems gresia teisiniai nemalonumai ir už neveikimą pareikalauja kyšio. „Nukentėjęs“ kyšį duoda. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio (Papirkimas) 1 dalis sako:
“Tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, baudžiamas laisvės apribojimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Galima būtų teigti, jog pinigus gavę asmenys nėra valstybės pareigūnais, tačiau kyšį duodantis asmuo juk to nežino...
Dar vienas įdomus niuansas šioje konkrečioje istorijoje (sekti nuoroda viršuje) – nukentėjęs asmuo tikėtinai yra padaręs nusikalstamą veiką. Įsivaizduokite, pas jus į namus ateina 2 nepažįstami vyrai, prisistato policininkais ir pagrasina atlikti kratą. Žinau tik vieną dalyką – jei pas tą žmogų namie nėra nieko nelegalaus, apsišaukėliai tikrai nebūtų išvilioję 10 tūkst. litų.
Manau, kad į šį reikalą žiūrint rimtai galima gerokai sumažinti įprotį iškilusias problemas spręsti kyšiais (taigi korupcijos lygį), o taip pat – pinigų išviliojimo, apsimetus pareigūnais, atvejus.

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Apie du verslo veidus [Miestas]


Norėčiau Jums paporinti dvi istorijas. Apie du verslus. Ir apie jų veiklą šiuo laikotarpiu, kai deklaruojama, kad kiekvienas klientas – aukso vertės. Kažkur esu skaitęs, kad bet ką sakant ar dėstant reikia pradėti nuo negatyvių dalykų, o finišuoti pozityviai. Vadovaujamės.
Kaip nedaryčiau. Ne per seniausiai teko užsukti į gourmet krautuvėlę, įsikūrusią "tautos rūmuose" - Akropolyje. Pirmas įspūdis buvo teigiamas: paslaugūs, dėmesingi pardavėjai. Apsikeitus keliomis frazėmis išlenda kai kurių, net savo parduodamų produktų, neišmanymas. Na, tiek to – visko juk nežinosi. Kiek užrūstina faktas, kad paprašius įdėti šaukštą alyvuogių (o jų kilogramas vertingesnis, negu Simonas Daukantas), pardavėjas, nutaikęs momentą, įkrauna du šaukštus. Pigus triukas. Paskutinis akordas žudo šios krautuvėlės prestižą mano akyse, kaip kad matadoras pribaigia bulių: paprašau pardavėjos, paskaičiavusios sumą už mano prekes (susidarė virš pusšimčio), viską sudėti į maišelį. Ji nė nemirktelėjusi už maišelį nulupa 15 centų. Man tų negailu, bet faktas – koktus. Yra toks priežodis – „Didybei nebūdingas smulkmeniškumas“. Taip pat ir čia – žmogus išleidžia santykinai daug pinigų, bet dar turi sumokėti už maišelį... Menka detalė, bet dėl jos nesiruošiu grįžti į tą krautuvėlę.
Kaip daryčiau. Vaikščiodamas Vilniaus centre ieškojau juodų batų raištelių. Paradoksalu, tačiau aplankęs 3 parduotuves dar nebuvau jų radęs (vienoje buvo labai stori, kitoje – rudi, o trečioje raištelių išvis nebuvo). Taigi nelabai tikėdamas sėkme užsukau į batų parduotuvę „Chester“. Išdėsčiau pardavėjai savo reikalą, o ji nė nemirktelėjusi sako: „Šiaip jau, mes raištelių neparduodame, tačiau galiu juos padovanoti, nes prie visų batų turime atsarginius“. Ir po minutėlės išneša iš sandėlio dvi rūšis vaškuotų batų raištelių. Nemokamai ir dar pasirinkimas! Padėkojęs ir „apšalęs“ išeinu iš parduotuvės. Jau nujaučiu, kur kitąkart pirksiu batus.
Šiais savo pavyzdžiais norėjau pademonstruoti sąžiningumą, dėmesį klientui ir žmogui. Netolimoje ateityje planuoju pakalbėti ir apie socialiai atsakingą verslą, kurio taip trūksta Lietuvoje.

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Kahlilio Džibrano pastebėjimai apie tautą: gal jis lankėsi Lietuvoje? [Valstybė]


Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti arabų išminčiaus Kahlilio Džibrano (Kahlil Jibran) pastebėjimais apie tautą:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės. Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekada nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos. Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas. Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais. Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje. Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.

Pats perkaitęs net nustėrau. Kaip taikliai mušta. Toks jausmas, kad durta tiesiai į mus, lyg autorius būtų gyvenęs Lietuvoje...
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia...
Lietuvos žmonės važiuoja pirkti drabužių į užsienį, nes per išpardavimus (o ir šiaip) jie ten būna keliskart (kai kada ir keliolika kartų) pigesni, nei Lietuvoje. Ar mūsų verslininkai tokie godūs, ar Lietuvoje labai dideli prekybos kaštai?
<...>valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės<...>
Lietuviai nebesugeba užsiauginti net kiaulių, kurios būtų pigesnės, nei importuojama lenkiška. Kas nutiko, kad Lietuvos žemdirbiai, garsėję savo nagingumu, darbštumu, uolumu, tapo nekonkurencingi? O gal reiktų pasvarstyti apie lengvatinio PVM tarifo grąžinimą šviežiai mėsai (jis taikomas nemažoje dalyje ES šalių)? Dar galime pasidžiaugti, kad geriame savo vandenį...
<...>Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji<...>
Ar nesminga tiesiai į širdį žodžiai, kad tauta pakelia balsą tik tuomet, kai ištinka paskutinioji? Kiek prirašyta straipsnių apie mūsų tautos kantrumą. Apie tai, kad ant mūsų joja, tarytum ant mulkinamų asilų. Mulai...
<...>kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais<...>
Ar nesminga į širdį žodžiai apie tai, kad neturime kuo didžiuotis, išskyrus Trakų pilį ir Vytauto ikoną? Anot A. Bumbliausko, nykštukinė valstybė su imperinėmis ambicijomis... Visa mūsų savigarba sudėta į 500 amžių senumo didybę. Mokykloje mums kišama į galvą apie buvusią šlovę, bet gal vertėtų mąstyti apie tai, kaip pelnyti šlovę dabar?
<...>Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.<...>
Argi ne tipiški mūsų politiniai veikėjai? Lapės. Kiaulės akimis. Dar dažnas atvejis - avinai lapių kailyje. Apsukrūs, nekompetetingi, meluojantys, pasipūtę, nejautrūs...galima tęsti ir tęsti.
Kur dingo visus taip skaniai ir reguliariai "giliais" straipsniais marinęs L. Donskis? Ką vapa R. Ozolas? Kokiuose pesimizmo archipelaguose nuskendęs A. Šliogeris?
O menas...vamzdis Neris pakrantėje, ledo lyčių sutraiškytas "kultūros centras", tapęs vynine, dauguma "muzikantų" ir kitų "svarbių" žmonių, užtvindžiusių masių durninimo langelį - televiziją... Nors, mano galva, meno srityje pas mus dar rusena viltis. Tikrai yra iškilių, Lietuvą garsinančių meno atstovų, tad labai piktžodžiauti negaliu.
<...>Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.<...>
Kaip pataikyta su pasakymu, kad naujus žmones sveikiname su fanfaromis, o vėliau išmetame pro galines duris kaip šiukšles. Tipiška.
<...>Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.<...>
Iš tikro, atrodo, kad dabartiniu metu susiformavęs vakuumas charizmatiškų, stiprių asmenybių, lyderių srityje. Mintimis perkratęs situaciją gal galėčiau įvardinti viso labo kelis asmenis, tinkamus vesti mūsų tautą. Tačiau su didžia viltimi žvelgiu į jaunąją, laisvų žmonių kartą. Jie kitokie. Gal ten slypi mūsų naujasis Vytautas?
<...>Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.<...>
Kaip taikliai pasakyta apie valstybės susiskaldymą. Juk dabartinė Lietuva - tai chebros, giminės, klanai (profesiniai, interesų ir t.t.). Ir jie visi mano esą Lietuva...nepavydėtina.

Šiuo įrašu jokiu būdu nesistengiu demoralizuoti savęs ir kitų. Kaip tik atvirkščiai - tikiu, kad tokios mintys, įžvalgos, gali paskatinti prabudimą, praregėjimą. Tarytum varpo gausmas...