Netylant kalboms apie tai, kaip gi Lietuvoje bloga gyventi, kokie nekompetentingi žmonės valdo mūsų šalį, kokia disproporcija egzistuoja tarp darbo užmokesčio ir kainų, o galų gale - koks Lietuvoje prastas oras, norėčiau pakalbėti apie dar vieną neigiamą, mūsų šalyje itin paplitusį, reiškinį. Tai savotiška akiplėšiškumo, įžūlumo, savanaudiškumo ir abejingumo aplinkiniams forma. Bandant parinkti tinkantį žodį, iš galvos niekaip neiškrenta viena sąvoka – „chamizmas“. Ji ne visai atitinka tai, apie ką rašau, tačiau yra artima.
Nenoriu remtis teoriniais pasamprotavimais, taip pat nekalbėsiu ir apie valdžioje esančių žmonių elgesį bei moralinius principus – tai jau visai kita tema (beje, pakankamai išsemta). Geriau pakalbėsiu apie mūsų visuomenę, paprastus žmones. Savo pasakojimą iliustruojant kiekvienam artimais pavyzdžiais yra lengviau būti suprastam, tad parinkau keletą kasdienio lietuviško gyvenimo akimirkų, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.
Įsivaizduokite, stovite rytiniame automobilių kamštyje. Automobiliai vėžlio žingsniu juda vorele. Skuba visi, nors jūs manote, kad labiausiai skubate jūs. Kas, kad mirksi žalias šviesos signalas? Jūs vis tiek lendate į sankryžą, o užsidegus raudonam šviesoforo signalui blokuojate tuos, kurie turėtų važiuoti. Blizgančios akutės (ar tik ne kiaulės šeimos?) įsmeigtos į priekį, kažkiek svyla ausys, nes kiti vairuotojai jus keikia, bet jūs tik pasigarsinate savo radijo imtuvą. Kažkas bando rikiuotis į jūsų juostą, bet jūs pikdžiugiškai spaudžiate akseleratoriaus pedalą ir visomis išgalėmis blokuojate „išsišokėlį“ – tegul mąsto anksčiau! Ožys! Arba dar vienas, “topinis” – iš kiemo į kelią bando išsukti automobilis, bet juk pats kaltas, kad automobilį statosi kieme. Juk žinojo, kad bus sunku išsukti! Jūs, laimėjęs 2 metrus, blokuojate jį ir toliau stovite kamštyje.
Nemažai laiko teko važinėtis maršrutiniais taksi (tautoje žinomi kaip mikriukai). Keli perliukai. Įlipa išstypęs jaunuolis ir visa “katuške“ klausosi savo „aipuodo“. Kartu su juo muzikos priversti klausytis ir visi likę keleiviai, nes ilgšio ausys puikiai retransliuoja garsą, kuris, primenu, maksimaliai „užsuktas“. Bet gal ne visi mėgsta „progressive house“, „hard rock“ ar „minimal“ muzikos stilių? Arba vairuotojas, į autobusiuką „kemšantis“ tiek keleivių, kad paskutiniai sėdi vos ne jam ant kelių. Suprantamas noras uždirbti papildomą monetą, bet kaip keleivių komfortas ir saugumas?
Rinktinis mūsų visuomenės chamiškumo pavyzdys – vieno iš Vilniaus dienraščių vykdoma akcija, kuomet iš specialiai skirtų stovų, paaukojęs 1 Lt vaikų namams, gali pasiimti laikraštį. Dažną rytą tą laikraštį pasiimu ir visada į taupyklę metu 1 Lt, kuris nuskamba labai vienišai. Vieną rytą atlikau šiokį tokį stebėjimą. Taigi, prie laikraščių stovo prilekia gan padoriai atrodanti moteriškė, pagriebia 5-6 laikraščius ir lyg niekur nieko nužingsniuoja toliau. Ponia, ar nepamiršote susimokėti? Po kelių akimirkų, vos ne sankryžos viduryje, sustoja vienai iš ministerijų priklausantis automobilis, iššoka „šoferis“, pagriebia gerą šūsnį laikraščių ir nurūksta tolyn. Pone, ar nepamiršote susimokėti? Užrašas ant laikraščių dėžės labai aiškiai skelbia, kad „Paaukok 1 Lt vaikų namams IR laikraštį skaityk nemokamai“. Mano galva, nesumokėjęs pinigų tampi smulkiu vagiūkščiu. Tad klausiu savęs ir kitų – ar tokie žmonės gali kritikuoti kitus, valdžios ar verslo atstovus apšaukinėti vagimis? Kuo smirdi, tuo ir kitus tepi?
Dar man patinka laukti savo eilės prie gydytojo kabineto durų. Būtent šioje vietoje prieš akis vyksta tikrasis lietuviško chamizmo spektaklis. Viena mano bendradarbė nekaip jautėsi ir su talonėliu nuėjo pas šeimos gydytoją. Atėjus savo laiku prie durų laukė 2 žmonės. Vienas iš jų užėjo, išėjo. Bet tada ir prasidėjo – atsirado viena tetulė, kuriai „tik biuletenį užsidaryti“, antra, kuriai „tik parašą į kompensuojamų vaistų knygelę gauti“, trečia, kuri „akimirkai“. Kolegės kantrybė trūko, kai be didelių pasiaiškinimų į kabinetą įsmuko pagyvenusių „inteligentų“ pora (sena pažintis). Su širdgėlos ašaromis pravėrusi duris ir tiesiai šviesiai paklaususi, kodėl jau 2 valandas laukia savo eilės, buvo išvadinta nemandagiu jaunu žmogumi, nors ir pasiekė savo – po 10 minučių buvo priimta.
Visi šie pavyzdžiai yra paimti iš gyvenimo ir visiems mums iki skausmo pažįstami. Prisipažinkime, juk kartais patys taip elgėmės, ne visada norime ar prisimename, kad reikia pagalvoti apie kitus. Jei jus kažkas taip vynioja aplink pirštą, tas žmogus yra chamas. Jei jūs pats taip elgiatės, sąžinės graužatis užglaistoma „man reikėjo“, „aš skubėjau“, „aš to vertas“, „tam turiu teisę“.
Mano galva, pasisakymai ar straipsniai būna niekiniai, jei autorius tik iškelia problemą, bet nepasiūlo jos sprendimo būdų. Štai keletas idėjų, kaip guiti chamizmą iš mūsų visuomenės. Visų pirma, sena kaip pasaulis taisyklė – jei nori pakeisti tave supantį pasaulį, pradėk nuo savęs. Praleisk kitą automobilį, pagalvok apie aplinkinius (ar netrikdai/netrukdai jų savo elgesiu), pakelk kito numestą šiukšlę, nusišypsok nepažįstamiems žmonėms. Antras pasiūlymas – turėti vidinės drąsos ir ryžto duoti atkirtį žmonėms, kurie elgiasi chamiškai. Pasakyti tą jiems į akis, o dar geriau – kitiems žmonėms girdint. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tokia priemonė padaro teigiamą įtaką. Ignoruoti asmenis, kurie visuomenę paverčia savo įrankiu, kurių vienintelė gyvenimo prasmė – jų poreikių tenkinimas (apie tai kalba ir A. Guoga savo knygoje „Sėkmingos tautos idėja“). Turiu slaptą viltį, kad augant visuomenės sąmoningumo lygiui, laikantis universalių moralės principų, neišvengiamai keisis ir tai, ką mes (o gal jie patys save?) dabar vadiname „elitu“. Juk jie tėra mūsų atspindys – geriausi iš geriausių. O kol kas visiems kritikams ir Lietuvos problemų „ekspertams“ siūlau prisiminti seną lietuvišką patarlę – „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Pranešimai
