Keli pamąstymai, kilę valant prišnerkštą Nerį [Aš][Miestas]

Šį šeštadienį LSDP Vilniaus m. skyrius organizavo akciją – Neries pakrantės valymas nuo Vilnelės žiočių iki Žaliojo tilto. Neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs pirmą sakinį, sarkastiškai šyptels – politinės partijos organizuojama akcija?? Pigus triukas ir propaganda („opiumas liaudžiai“, mesteltų vienas mano bičiulis) Šyptelėjau ir aš. Ir visgi, kaip minėtos partijos narys nutariau joje sudalyvauti.

Apie situaciją atvykus.
Keli tingūs žvejai suka rites, traukia kilbukus. Visa pakrantė „storai“ nusėta bambaliais, „Pirklio“ vyno buteliais, kažkokiais skarmalais, senais baldais. Prie betonuotos pakrantės prisiplakusios krūvos padangų. Jų šią dieną ištraukėme apie 30. Su vienu bičiuliu dalinomės mintimis – kokiu žmogumi turėtum būti, kad į upę ritintum panaudotas padangas? Viską nurašėme ant žaidžiančių vaikų, kurie nuo garažų padangas suritina į upę, tačiau bičiulio retorinis klausimas liko neatsakytas: „O padangas, esančias 3 km miško gilumoje irgi vaikai suritina?“.

Apie žmones.
Atvykus į vietą kiek nustebino vietiniai žvejai. Kuomet pradėjome traukti šiukšles iš upės, vanduo susidrumstė ir žvejoti laikinai tapo neįmanoma. Žvejai susėdo ant krantų ir tingiai kramtė žolės stiebelius, kuomet mes pūškuodami traukėme šiukšles i upės, švarinome pakrantę. Paprašius padėti sureagavo tik keletas iš dešimties (o juk tai jų poilsio vieta!). Net neabejoju, kad dalis šiukšlių – būtent šių „specialistų“ darbas, bet susitvarkyti jiems tingu... Beje, dar vienas pastebėjimas. Kiekvienas stambesnis darbas ar akcija yra mini visuomenės imitacija, atspindys. Susirinkusius į akciją galėčiau suskirstyti į kelias specifines kategorijas:
*Atėjau, pasirodžiau „valdžiai“, dingau;
*atėjau, garsiai pakalbėjau, užsidėjau švarias pirštines, su švariomis ir likau;
*atėjau, pamačiau fotografą, įšokau į kadrą su šiukšlėmis ir įsiamžinau;
*atėjau, tyliai surinkau šiukšles ir dingau.
Buvo visko – ir uolių/garsių kalbėtojų, ir moterų su baltomis kelnėmis bei blizgiais rankinukais (atėjo valyti upės), ir vyrų, kurie „darbavosi“ su fotoaparatais vietoje to, kad padėtų sunešti padangas (jas nešė moterys). Tikrai – labai įdomu stebėti, iš kokio molio kiekvienas drėbtas.

Akcijos rezultatai.
30 padangų, tuzinas batų, kalnai plastiko, dujokaukė, metalinis puodas, sofa, fotelis, biuro kėdė, vaistų maišelis, kelios dešimtys maišų taros nuo alkoholio.

Išvados.
Iš dalies galiu suprasti šiukšlintojus – pakrantėje nėra nei vienos šiukšlių dėžės. Nėra ir tualeto, tad kai kurie pakrantės ruožai buvo „užminuoti“. Prisipažinsiu – maniau, kad pakrantė kur kas uoliau tvarkoma ir sulaukia rimtesnio miesto valdžios dėmesio. Manau, kad akcija pavyko ir kad ateityje jas reiktų organizuoti kas kelis mėnesius visų mikrorajonų, besiribojančių su Neries upe, teritorijose. Tai savotiškai linksma, neabejotinai stiprina bendruomeninius ryšius, o ir nauda gamtai bei miesto estetiniam vaizdui yra neabejotinai teigiama.

Kaip tūkstančiai darbininkų gegužės 1-ąją į Vilniaus gatves ėjo...

Šį šeštadienį turėjau garbės sudalyvauti eitynėse, organizuotose gegužės 1-ąjai paminėti (Tarptautinė darbo diena). Šventė tai ar ne (komunistų „išmislas“ ar normali pasaulinė šventė) – apie šiuos klausimus nekalbėsiu. Palieku diskusiją specialistams su beretėmis. Šiandien norėčiau pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie pačią eiseną.
Pirmas įspūdis – labai didelė fragmentacija eisenos viduje. Į priekį veržėsi A. Paleckio Socialistinio liaudies fronto aktyvistai. Paskui juos, kiek atsilikusi, kartu su profsąjungų nariais, žygiavo LSDP kolona. Šalia kolonos ėjo anarchistai ir vyrai, nešantys stendus, kuriuose buvo pavaizduoti objektai, primenantys nacistinę simboliką (archeologiniai radiniai su svastikomis, paminklas). Kažkur sušmėžavo ir prorusiškos organizacijos iš Estijos „Nakties sargyba“ nariai.
Antras momentas – eitynės vyko gan padrikai (kolona persirikiavimui stojo gal 3-5 kartusi) ir tyliai. Taip, kažkur priekyje grojo orkestras, pavieniai žmonės kažką šūkaliojo per ruporus, tačiau bendros fono nebuvo. Mano galva, viską buvo galima suorganizuoti kur kas geriau – per visą koloną kas 7-12 metrų „išmėtyti“ žmones su ruporais, paruošti skanduočių, šūkių, dainų tekstus ir vieningai, koordinuotai „užvedinėti“ eiseną. Manau, kad efektas būtų keleriopai didesnis, nes dabar gi daugumą laiko žygiavimas vyko tylomis arba šnekučiuojantis su savo kaimynu. Manau, kad ne visi praeiviai suprato, kas čia per paradas. Tad čia dedu didelį minusą organizatoriams.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man net ausys iš gėdos linko – atėję iki V. Kudirkos skvero „organizatoriai“ pradėjo kone peštynes dėl to, kas kalbės nuo tribūnos. Be balso liko „frontininkai“, kurie, aišku, neliko skolingi ir visus bekalbančius bandė užgožti triukšmu. Sakyčiau, labai „lietuviškas“ vaizdelis, kuomet lyg ir sąjungininkai, bet vienas kitam akis drasko... O ir tos kalbos iš tribūnos – pigios, monotoniškos, girdėtos ir iki gyvo kaulo įgrisusios. Tad atsakymas, kodėl tokie mitingai nesutraukia masių – kaip ir aiškus.
Atskiro paminėjimo nusipelno senas kadras, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Cituoju: „<...>Mes sakome, kad Gegužės 1-oji yra pirmas pagrūmojimas pirštu ir mes neatsisakome visų teisėtų protesto priemonių<...>“. Būdamas A. Kubiliaus vietoje iki pusės išvirsčiau pro Vyriausybės langą ir kvatočiausi tiesiai jam į akis. „Grūmotojas“ į renginį sugebėjo sukviesti „net“ ~100 profsąjungiečių (primenu, kad Lietuvoje profsąjungoms priklauso ~7% dirbančių žmonių). Ar gali būti rimtai vertinamas toks “lyderis”? O gal jau laikas rimtoms permainoms profsąjungų virtuvėje, o ypač – „šef povarų“ kabinete? Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų kiek pasistengęs galėtų sušaukti bent 30-40 draugų ir pažįstamų.
Manau, kad tokios eitynės yra būtinos, tačiau reikalauja tikrai kruopštesnio pasirengimo, planavimo ir darnos. Neabejoju, kad ateityje įvyks dar ne vienas panašus renginys. Tikiu, kad šitaip stiprėja pilietinė visuomenė, sąmoningumas, kad žmonės turi progą pasijusti „proceso dalimi“. Beje, man buvo visai smagu!

Apie du verslo veidus [Miestas]

Norėčiau Jums paporinti dvi istorijas. Apie du verslus. Ir apie jų veiklą šiuo laikotarpiu, kai deklaruojama, kad kiekvienas klientas – aukso vertės. Kažkur esu skaitęs, kad bet ką sakant ar dėstant reikia pradėti nuo negatyvių dalykų, o finišuoti pozityviai. Vadovaujamės.
Kaip nedaryčiau. Ne per seniausiai teko užsukti į gourmet krautuvėlę, įsikūrusią "tautos rūmuose" - Akropolyje. Pirmas įspūdis buvo teigiamas: paslaugūs, dėmesingi pardavėjai. Apsikeitus keliomis frazėmis išlenda kai kurių, net savo parduodamų produktų, neišmanymas. Na, tiek to – visko juk nežinosi. Kiek užrūstina faktas, kad paprašius įdėti šaukštą alyvuogių (o jų kilogramas vertingesnis, negu Simonas Daukantas), pardavėjas, nutaikęs momentą, įkrauna du šaukštus. Pigus triukas. Paskutinis akordas žudo šios krautuvėlės prestižą mano akyse, kaip kad matadoras pribaigia bulių: paprašau pardavėjos, paskaičiavusios sumą už mano prekes (susidarė virš pusšimčio), viską sudėti į maišelį. Ji nė nemirktelėjusi už maišelį nulupa 15 centų. Man tų negailu, bet faktas – koktus. Yra toks priežodis – „Didybei nebūdingas smulkmeniškumas“. Taip pat ir čia – žmogus išleidžia santykinai daug pinigų, bet dar turi sumokėti už maišelį... Menka detalė, bet dėl jos nesiruošiu grįžti į tą krautuvėlę.
Kaip daryčiau. Vaikščiodamas Vilniaus centre ieškojau juodų batų raištelių. Paradoksalu, tačiau aplankęs 3 parduotuves dar nebuvau jų radęs (vienoje buvo labai stori, kitoje – rudi, o trečioje raištelių išvis nebuvo). Taigi nelabai tikėdamas sėkme užsukau į batų parduotuvę „Chester“. Išdėsčiau pardavėjai savo reikalą, o ji nė nemirktelėjusi sako: „Šiaip jau, mes raištelių neparduodame, tačiau galiu juos padovanoti, nes prie visų batų turime atsarginius“. Ir po minutėlės išneša iš sandėlio dvi rūšis vaškuotų batų raištelių. Nemokamai ir dar pasirinkimas! Padėkojęs ir „apšalęs“ išeinu iš parduotuvės. Jau nujaučiu, kur kitąkart pirksiu batus.
Šiais savo pavyzdžiais norėjau pademonstruoti sąžiningumą, dėmesį klientui ir žmogui. Netolimoje ateityje planuoju pakalbėti ir apie socialiai atsakingą verslą, kurio taip trūksta Lietuvoje.

Lietuvis lietuviui vagis [Aš][Miestas][Valstybė]

Pasirinkau grupės „Bix“ dainos fragmentą savo pasakojimui apie tai, kaip vakar buvau apvogtas. Du kartus. Nepulkite piktintis – tai jokiu būdu nesusiję su kriminalinės policijos darbu. Sakyčiau, kad tai labiau susiję su mano...pilietiškumo ar visuomeninio mąstymo stoka.
Pirma vagystė. O buvo taip – kasdien į darbą važinėju maršrutiniais taksi (liaudyje vadinamais „mikriukais“). Bendra tvarka yra aiški – įlipi į autobusiuką, sumoki 3 Lt, o vairuotojas išmuša ir paduoda čekį, kuris yra ir tavo bilietas, ir garantas draudiminio įvykio atveju (t. y., įrodymas, kad tu išvis važiavai šiuo autobusiuku; atkreipkite dėmesį!). Deja, realybė kiek kitokia. Vakar ryte pats suskaičiavau 9 žmones, kurie sumokėjo už važiavimą, tačiau čekio negavo. Taigi penkiolikos minučių bėgyje iš valstybės, o tuo pačiu ir iš manęs, buvo vagiami pinigai (kaip sakant, „dienos šviesoje“). Tokia trumpa istorija tik iš vieno autobusiuko, o vien Vilniuje jų kursuoja šimtai kiaurą dieną! Nesu didelis mokesčių žinovas, bet manau, kad susidaro šiokia tokia sumelė.
Esu susikūręs sistemą, kurios pagalba „išmušu“ čekį iš nesąžiningo vairuotojo. Pastebėtina, kad negali būti visiškai atviras ir užbliauti ant viso autobusiuko, kad tau nedavė čekio – rizikuoji tapti nepageidautinu klientu ir tuomet stabdomi autobusiukai tiesiog tave ignoruos. Taigi įlipęs paduodu pinigus ir stoviu kiek demonstratyviai atkišta ranka, kol vairuotojas nepaduoda čekio. Labai įdomus psichologinis momentas, nes vairuotojas į tave net nežiūri, tačiau ore kibirkščiuoja savotiška valių dvikova. Jei vairuotojas yra rimtesnis chamas, jis pasiūlys atsisėsti arba paklaus, ko norite. Tuomet atsakoma, kad laukiate bilietėlio. Po kelių dienų jie jau žino, kad jūs tyliai reikalausite čekio ir visada jį išmuš. Maža detalė, bet jei kiekvienas iš važiuojančių taip elgsis, ilgainiui tai taps normalia praktika. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra vairuotojų, kurie VISUOMET spausdina čekius.
Antra vagystė. Kartais su kolegomis užsukame papietauti į įvairiose institucijose įsikūrusias valgyklėles (kiek modernizuotas sovietines „stalovaja“). Pirmus kartus „bufetavos“ stropiai muša čekiukus už jūsų kotletus, tačiau po kelių apsilankymų staiga „aptingsta“. Tampi „savas“. Savotiškas bendrininkas. Arba auka, nes kaip ir pirmame pavyzdyje – iš tavęs pradeda vogti. Turbūt visiems žinomas tas vaizdelis – iš jūsų paimami pinigai, tuomet kasos aparatas yra kilstelėjamas ir kažką pakrapščius dugne atidaromas kasos stalčius. Gaunate grąžą, o vietoje čekio – šypseną su nerimu akyse (įskųs ar ne? Reikš pretenzijas ar nueis šalin?). Šiuo atveju taip pat raginu išlikti taktišku, bet principingu: „Gal galėčiau gauti SAVO čekį?“. Garantuoju – nuo tos dienos visada jį gausite.
Iš kitos pusės, puikiai suprantu Lietuvos verslininkus, kurie dalį savo verslo yra patraukę į „pilkąją“ zoną. Nedeklaruotomis pajamomis apmokama dalis atlyginimų, gaunamas neapmokestintas pelnas, neoficialiai perkamos paslaugos ar prekės. Dauguma sako, kad nesukčiaudami – neišgyventų. Štai čia ir atsiranda terpė valstybei užsirekomenduoti iš teigiamos pusės – tinkamai reglamentuoti mokestinę sistemą, taikyti lengvatas, paskatinimus (taip pat ir bausmes), siekiant kuo didesnę verslo dalį „ištraukti į dienos šviesą“. Kol kas į valstybę žiūrima kaip į plėšiką (mokėk mokesčius, o kaip surinksi pinigus, man nesvarbu), bet tikiuosi, kad ateityje į ją žiūrės kaip į partnerį (pasitarkime kartu, ką galėtumėme padaryti, jog abi pusės išloštų). Kitu atveju Lietuva ir liks „vagių šalimi“. Beje, nereaguodami į mokestinius pažeidimus jūs savotiškai bendrininkaujame su pažeidėjais.
Pabaigai norėčiau pacituoti vakar ištartus Prezidentės žodžius, kurie gal ir skamba kiek kietokai (tai jau tampa norma), bet savyje slepia labai panašią mintį:

„Būtina peržiūrėti ir priimti priemonių planą, kad mokesčius pradėtų mokėti visi, kam priklauso. Tie žmonės, kurie nemoka, atima iš kitų žmonių galimybę gyventi geriau“.