Nors ir nemėgstu šių abiejų personalijų, man patiko vakar N. Oželytės išsakyti pamąstymai apie "Gintarinę ledi" Kazimirą Prunskienę (veiksmas vyko iškilmingame, sausio 13 d. paminėjimui skirtame, Seimo posėdyje):
"Žmogau, artėja, galų gale, Amžinybė, negi tokia didelė baimė šeimininkų, kad nors šitą dieną tu gali savo buvimu neniekinti šitos salės."
Visą straipsnį galite rasti čia.
Beje, K. Prunskienė (67) verta dar kelių sakinių. Ji man yra vadovėlinis pavyzdys, kaip senosios kartos atstovai ("homo sovieticus") niekaip nenori nulipti nuo politinės scenos ir vis "gelbėja" Lietuvą. Gal jau laikas atsipūsti ir Labanore rinkti grybus, uogas, pasidžiaugti anūkais, o ne naujas partijas steigti ir stenant ropštis į tą kalną molėtais šlaitais? Gal laikas perduoti estafetę jaunesniems žmonėms, su šiuolaikiniu pasaulio matymu, vizijomis?
Kaip sakant, ačiū, dabar mes jau patys kaip nors :)
Pranešimai
tiesą čia pasakei
AtsakytiPanaikinti